Sekėjai

2010 m. spalio 28 d., ketvirtadienis

Vėlinės – vilties šventė gyviesiems


Vėlinės – visų mirusiųjų pagerbimo šventė. Gyvieji aplanko mirusiuosius kapuose, uždega žvakutes, manoma, kad mirusieji taip pat ateina pas gyvuosius.

Vėlines lietuviai šventė nuo senovės. Tai dar pagoniška šventė. Buvo tikima, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais, juos nuolat lanko. Lietuvių liaudies dainose sakoma, kad miręs žmogus atsisėdąs į „vėlių suolelį“, kad motinos mylimas sūnus tampąs „vėlių ženteliu“, o dukrelė – „vėlių martele“, kad jie išeiną pro „vėlių vartelius“. Tikėta, jog vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias lankymosi metas – gūdus ruduo. Neveltui ir lapkričio mėnesį žmonės senovėje vadino vėlių mėnesiu.

Seni žmonės pasakoja, kad anksčiau nebuvę papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių, kaip šiais laikais. Anksčiau vėlėms būdavo keliamos puotos. Dar XIX a. kai kuriuose Lietuvos regionuose ir kituose Europos kraštuose buvo paprotys ruošti kapinėse ar namuose vaišes, kviesti į jas savo mirusiuosius. Pavakarieniavus pačiose kapinėse, jose būdavo paliekama maisto vėlėms. Kartais kapai būdavo palaistomi medumi ir vynu. Vėliau ypatinga reikšmė priskirta ugniai. Manyta, kad ugnis pritraukia vėles, tad joms degamos žvakės. Degindami žvakes gyvieji susitaiko su mirusiaisiais...


2010 m. spalio 26 d., antradienis

Kuliai, 2010 metų spalio 26 d.



Kuliai – miestelis Plungės rajone, į pietvakarius nuo Plungės, pakeliui į Gargždus. Miestelis išsidėstęs dešiniajame Alanto upės krante, kur į jį įteka Lenkėnio upelis. Seniūnijos centras, stovi Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčia (pastatyta 1900 m.), kapinių koplyčia, vidurinė mokykla (apie 350 mokinių), vaikų darželis, biblioteka, paštas, kraštotyros muziejus, kultūros namai, folklorinis lietuvių liaudies muzikos ansamblis „Vaisgamta“ (vadovė – Gulbinskienė), keletas parduotuvių. Miestelio senieji gyventojai kalba nepakitusia žemaičių dounininkų tarme.

Miestelį supa Kulių miškai, šiaurės vakaruose įkurtas Kulių kraštovaizdžio draustinis.
Archeologiniai radiniai liudija čia buvus akmens amžiaus gyvenvietę. 1644 m. miestelyje pastatyta Kulių bažnyčia. XVIII a. Kuliai priklausė vienuoliams jėzuitams. Mokykla Kuliuose pradėjo veikti 1804 m.

Kulių pavadinimo kilmė nėra iki galo išaiškinta, bet yra keletas hipotezių:
1. Kūlis (žemaitiškai akmuo) – Kulių vietovė labai akmenuota.
2. Kulis (juodadarbiai) – Kuliuose Viduramžiais prekiauta anglimi, todėl miestelyje buvo labai daug juodadarbių.

Šiame miestelyje augo ir mokėsi rašytoja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886-1958). 1898-1901 m. čia kunigavo rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas (1869-1933).

Vienas iš informacijos šaltinių - "Vikipedija".

2010 m. spalio 18 d., pirmadienis



“Vilnojos” akmens skulptūrų parkas yra bene vienintelis tokio pobūdžio atviras visuomenei tarptautinių simpoziumų meno muziejus Lietuvoje. Vilniaus apylinkėse, tik 1 km nuo unikalios rotondinės neoklasicistinės mūro bažnytėlės Sudervėje, vaizdingame Vilnojos ežero kraštovaizdyje parką, užimantį 4 ha teritoriją, įkūrė ir kasmetinius simpoziumus nuo 2001-ųjų pradėjo organizuoti meno mecenatas verslininkas Vidmantas Martikonis.

Pievoje



2010 m. spalio 15 d., penktadienis


Merkys - pagrindinis Nemuno intakas Dainavos lygumoje. Plaukimo baidarėmis maršrutas pasirenkamas dažniausiai pagal kilometražą.

Merkys nėra toks sraunus kaip Ūla. Trasos daug lengvesnės, nėra tiek daug vingių ir kliūčių - upę užvirtusių medžių. Kraštovaizdis žavi ramiais slėniais, retai sutinkamais tolumoje vienkiemiais. Šią upę renkasi ramesnį ir saugesnį poilsį mėgstantys turistai.

2010 m. spalio 13 d., trečiadienis

Tęsiame ekskursiją po Vilnių.
Bernardinų kapinės – kapinės Vilniaus Užupyje, Vilnios dešiniajame krante, svarbus istorinis - kultūrinis objektas