Sekėjai

2011 m. spalio 29 d., šeštadienis



Kad ir kur eitum, visur kapai

Vilniaus pakraštyje, Verkių rūmų teritorijoje, kasinėjimo darbus pradėję archeologai aptiko vyro ir moters palaikus. Jų kapvietėse rasta ir daiktų, su kuriais pagal senąsias lietuvių tradicijas būdavo laidojami mirusieji.

Būtent jie mokslininkams padėjo nustatyti, kad kasinėjamoje Verkių rūmų teritorijoje XIV a. plytėjo didžiulės kapinės.

Archeologinių kasinėjimų vadovo Roberto Žukovskio teigimu, kad šioje vietoje buvo kapinės – jokia naujiena. Anot jo, dar 1940 m. rašyta, kad čia – XIV kapinynas. Jau seniai žinomos ir Verkių senkapių ribos.

Naujausius radinius specialistai apibūdina kaip sensaciją, leidžiančią nustatyti ne tik laikotarpį, bet ir spėti, kad šalia plytėjo didelė gyvenvietė.

2011 m. spalio 27 d., ketvirtadienis

Mirusiųjų atminimo diena, Vėlinės, Ilgės

Vėlinės – visų mirusiųjų pagerbimo šventė. Gyvieji aplanko mirusiuosius kapuose, uždega žvakutes, manoma, kad mirusieji taip pat ateina pas gyvuosius.

Vėlines lietuviai šventė nuo senovės. Tai dar pagoniška šventė. Buvo tikima, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais, juos nuolat lanko. Lietuvių liaudies dainose sakoma, kad miręs žmogus atsisėdąs į „vėlių suolelį“, kad motinos mylimas sūnus tampąs „vėlių ženteliu“, o dukrelė – „vėlių martele“, kad jie išeiną pro „vėlių vartelius“. Tikėta, jog vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias lankymosi metas – gūdus ruduo. Neveltui ir lapkričio mėnesį žmonės senovėje vadino vėlių mėnesiu.

Seni žmonės pasakoja, kad anksčiau nebuvę papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių, kaip šiais laikais. Anksčiau vėlėms būdavo keliamos puotos. Dar XIX a. kai kuriuose Lietuvos regionuose ir kituose Europos kraštuose buvo paprotys ruošti kapinėse ar namuose vaišes, kviesti į jas savo mirusiuosius. Pavakarieniavus pačiose kapinėse, jose būdavo paliekama maisto vėlėms. Kartais kapai būdavo palaistomi medumi ir vynu. Vėliau ypatinga reikšmė priskirta ugniai. Manyta, kad ugnis pritraukia vėles, tad joms degamos žvakės. Degindami žvakes gyvieji susitaiko su mirusiaisiais.

Dzūkės seniau šią dieną šeimai patiekdavo nekasdieniškų valgių – grikinio saldienio ir šaltanosių. Saldieniui vandeniu užmaišytus grikinius miltus porą dienų paraugindavo, paskui tešlą dar pasaldindavo sacharinu ir iš jos kepdavo bandeles. Šaltanosiai buvo daromi iš panašiai kaip šiandienos cepelinams sutarkuotų ir nuspaustų bulvių, į paplotėlio vidų įdedant trintų aguonų ar kanapių. Išvirti ir atšaldyti paplotėliai buvo valgomi su „meškos pienu“ – pasaldintu aguonpieniu.

Lietuvoje, kaip ir daug kur Europoje, buvo paprotys per Vėlines pjauti aviną, o jo mėsą išdalinti pavargėliams. Senovėje avis ar ožys buvo pjaunami ritualinei padėkos mirusiesiems už jų globą tais metais puotai. Gervėčių lietuviai elgetoms išdalyti būtinai kepdavo mažų bandelių, o avies mentelė aukojama bažnyčiai. Manyta, kad elgetos turi paslaptingą ryšį su mirusiaisiais, yra tarsi mirusiųjų ar gyvųjų tarpininkai.

Buvo manoma, kad per Vėlines pavojinga vykti į kelionę, ginti gyvulius ir palikti juos naktį juos lauke. Bijota, kad klaidžiojančios vėlės gali pakenkti kelyje sutiktiems. Vakare susirinkusi prie stalo šeimyna melsdavosi, valgydavo tylėdama, netyčia nukritęs maistas buvo paliekamas toms vėlėms, kurių nebuvo kam pakviesti.

Per Vėlines buvo paplitęs ir paprotys susėdus už stalo pasakoti šiurpias istorijas apie vėles. Po tokių istorijų išeiti į lauką būdavo dar baisiau. Vėlinių naktį užklydęs į namus nepažįstamas kareivis būdavo gražiai sutinkamas, tikėta, kad tai vėlių pasiuntinys.

Per Vėlines buvo pagerbiamos ir „klajojančios vėlelės“, t.y., nesava mirtimi mirusieji. Buvo tikima, kad tokios vėlės (pvz., mirusių nekrikštytų kūdikių) per Vėlines klaidžiojančios po langais, prašydamos maldų.

(www.day.lt)



Ruduo mano kaime

2011 m. spalio 5 d., trečiadienis








Sala, garsėjanti obuoliais...

„...Kai dar jauna buvau, aš netoli gyvenau, ten į dvarą ėjau. Tuo laiku pačioj saloj niekas negyveno, bet seniau žmonės pasakodavo, kad čia buvusi koplyčia, kad ten gyvenę kokie tai luoši žmonės lozoriai. Dėl to ir visą salą vadiną Lozorių sala. Dar ir dabar tebėra žmonių, pasilikusių iš anų laikų. Juos ir dabar žmonės lazariais vadina. Tokios jų pavardės. Toji sala priklausė ponams. Čia jie suvažiuodavo gegužinėms ir pasilinksminimams...“

Tokią pirmąją istoriją apie Grabuosto ežero salos, tuo metu vadinamos Lazarių, praeitį, remdamasis senyvo amžiaus vietinių apylinkių pasakotoja, tarpukariu užrašė Lietuvos gamtininkas biologas Pranciškus Baltrus Šivickis (1882 – 1968).

Būtent nuo šio žymaus mokslininko vardo pradėta rašyti tos pačios Grabuosto ežero salos, bet jau – Obuolių – istorija.

P. B. Šivickis buvo plačiai išsilavinęs, aukštos vidinės kultūros, darbštus mokslininkas, padėjęs tvirtus eksperimentinės zoologijos pamatus Lietuvoje ir tapęs beveik visos XX a. vyresniosios Lietuvos zoologų kartos mokytoju ir ugdytoju.

Kaip ir dauguma to meto šviesuolių, mokslininkas 1905 m. emigravo į Jungtines Amerikos valstijas, tačiau ryšių su Lietuva nenutraukė. Galų gale 1928 m. jis grįžo atgal į Lietuvą ir pradėjo eiti profesoriaus pareigas Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose. P. Šivickis garsėjo kaip puikus pedagogas – būtent jis išpopuliarino studentų ekspedicijas po įvairias Lietuvos vietas.

Kartą mokslininkas spaudoje rado skelbimą apie Molėtų valsčiuje Grabuosto ežero Lazarių saloje parduodamą 13, 5 ha sklypą. 1930 m. P. Šivickis šią salą įsigijo tiek asmeniniais, tiek profesiniais tikslais. Čia vasaromis kartu su savo studentais mokslininkas įkurdavo bazę ežerų faunai tirti.

Saloje P. Šivickis taip pat įrengė sodybą, o norėdamas sukurti jaukią ir malonią aplinką tiek sau, tiek šeimai, tiek salos svečiams, jis užveisė obelų sodą, kurio derlius garsina salą ir iki šiol. Nuo to laiko sala ir pradėta vadinti Obuolių sala.

Šiandien buvusioje profesoriaus sodyboje yra įrengtas kempingas, ūkiniame P. Šivickio pastate įkurtas baras – kavinė, gyvenamasis profesoriaus namas tapo administraciniu kempingo pastatu. O senosios obelys, kurių čia per šimtą, lygiai taip pat kruopščiai prižiūrimos ir puoselėjamos – vis dar lapoja ir kasmet veda gausų obuolių derlių...


Aukštaitijos peizažas