Sekėjai

2012 m. spalio 3 d., trečiadienis

35. Prie Baltijos jūros įsikūrusių valstybių heraldika

LIETUVOS RESPUBLIKA / PRIENŲ RAJONAS


Ašmintos herbo skydo sidabriniame lauke virš juodo trikalnio žalias vertikaliai kylantis paukštis pražiotu snapu. Herbo idėjai panaudota šioje apylinkėse gimusio poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai: „Panemunių paukšteli žalias, čiulbėk senąja išmintim, giedok visais vargų kryželiais, visais karais, visom mirtim.“ Herbo etalono autorius – dailininkas Rolandas Rimkūnas. Lietuvos Respublikos Prezidentas herbą 2006 m. birželio 22 d. patvirtino dekretu Nr. 662.

Balbieriškio herbo sidabriniame herbinio skydo lauke, virš tridantės juodos skydo papėdės, raudonas laivelis su raudona bure ir vėliava. Tridantė kalva papėdėje simbolizuoja Balbieriškio vardo kilmę, laivelis su bure – geografinę padėtį šalia Nemuno, kuris buvo prekybos kelias, svarbų miestelio raidai.

Balbieriškio herbas pagal M. Gumowski piešinį.

Balbieriškio vardas kildinamas iš Barbieros upelio itekančio į Nemuną, o upelio pavadinimas kilęs iš Nemune esančios Barbieros rėvos. 1847 m. Miesteliui priklausant Suvalkų gubernijai pirmą kartą buvo parengtas herbas su šv. Vincento atvaizdu. Herbo projekto autorius Marijanas Gumowski. Pagal istorinius šaltinius nė viena Balbieriškio bažnyčia nebuvo pavadinta šventojo vardu, tuo labiau jo atvaizdo nė vienoje nebuvo. Yra prielaida, kad šv. Vincentas kažkaip galėjo būti susijęs su buvusiu dvaro savininku Lietuvos lauko etmonu ir didžiuoju iždininku Vincentu Aleksandru Gosievskiu. Lietuvos heraldikos komisija nusprendė jog šv. Vincentas niekaip nesiejamas su dabartiniu Balbieriškiu. Nutarta herbe panaudoti miestelio vardo kilmę. Balbieriškio herbas patvirtintas Lietuvos Prezidento 2001 m. kovo 1 d. Etalono autorius – dailininkas Rolandas Rimkūnas.

Išlaužo herbo sidabriniame lauke ant žalios papėdės vaizduojamas juodas lokys su raudonais nagais ir liežuviu laužiantis žalią ąžuolą. Simbolių kalboje lokys reiškia vyrišką drąsą, jėgą, geraširdiškumą, globą, tėvišką meilę. Ąžuolas heraldikoje simbolizuoja tvirtumą, jėgą, grožį, garbę, nepriklausomybę. Sidabrinė skydo spalva heraldikoje reiškia dorumą, skaistumą ir nekaltybę. Išlaužas istorinio herbo niekada neturėjo. Heraldikos komisijos posėdyje kartu su seniūnijos atstovais svarstant naujo herbo idėjas buvo nuspręsta herbe pavaizduoti miestelio vardo kilmės legendą. Juolab, kad „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ nurodoma, jog išlauža – vieta miške, kur daug išlaužyta medžių. Išlaužo herbe buvo nuspręsta pavaizduoti belaužiantį medį lokį. [1] Herbas patvirtintas 2005 m. gegužės 3 d. Prezidento dekretu. Etalono autorius – Rolandas Rimkūnas.

Jiezno herbo raudoname herbinio skydo lauke skrendanti sidabrinė sparnuotos moters figūra su sparnais virš nugaros auksiniais sandalais, su auksine juostele plaukuose, rankose laikanti auksinę ąžuolo šaką su lapais ir gilėmis. Jieznas istorinio herbo niekada neturėjo. Komisijoje svarstant naujo herbo idėjas buvo nutarta herbe pavaizduoti alegorinę moters figūrą, simbolizuojančią 1919 m. lietuvių pergalę. Raudona skydo spalva heraldikoje reiškia drąsą, narsą, meilę. Dailininkas Arvydas Každailis parengė Jiezno miesto herbo etaloną. Jį Heraldikos komisija aprobavo 2002 m. gegužės 29 d.

Naujosios Ūtos herbas – Naujosios Ūtos kaimo ir seniūnijos heraldinis atributas. Herbas patvirtintas 2006 m. liepos 10 d. Prezidento dekretu.

Pakuonio herbo skydo žaliame lauke išrauta sidabrinė obelis, žydinti žiedais sidabriniais vainiklapiais ir auksiniais taurėlapiais ir viduriukais. Skydo papėdėje virš obels kamieno nuleista sidabrinė banguota sudėtinė juostelė iš trijų juostelių be tarpų. 2004 m. balandžio 23 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 27. Herbo etalono autorius – dailininkas Rolandas Rimkūnas.

Prienų herbo mėlyname lauke vaizduojamas ant rudo žirgo šv. Jurgis su sidabriniais šarvais ir purpuriniu apsiaustu. Jis juoda ietimi smeigia po žirgo kojomis žalią drakoną, kuriam iš narsų veržiasi raudona ugnis. Žirgo kamanos ir kita apranga sidabriniai. Prienams laisvojo miesto teises ir herbą – „šventojo Jurgio atvaizdas“, 1791 m. lapkričio 9 d. suteikė Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas. Prienų herbas neteko galios XIX a. pradžioje, mažai naudotas ir ikikarinėje Lietuvoje. Pagal Lietuvos Metrikos duomenis bei antspaudų ikonografiją, atkurtą (herbo etalono autorius - dailininkas Rolandas Rimkūnas) Prienų miesto istorinį herbą, Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu 1996 m. balandžio 1 d. Šv. Jurgis iš seno simbolizavo gėrio kovą su blogiu. Jis buvo daugelio valstybių, tarp jų ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės globėjas. XVIII a. pabaigoje jis galėjo reikšti ir kovą su iš išorės plintančiu blogiu, pirmiausia su agresyviais Prūsijos kėslais.

Stakliškių herbas. Galimas daiktas, kad griūvančio miesto siluetas nusižiūrėtas iš Stakliškių bažnyčios dailės, ypač jos rytietiškų motyvų. Simbolinė prasmė neaiški. Turbūt griūvantis miestas reiškė yrančią valstybę, kurią turi išgelbėti reformos, miestams suteikiamos teisės. Tuo tarpu Dievo Apvaizdos akis buvo Ketverių metų seimo idėjinis simbolis, kuris rodė, kad valstybės reformos vyksta su Dievo valia, jo pritarimu. Valdovo 1792 m. sausio 16 d. pasirašytas sunykęs pergamentinis privilegijos originalas saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Privilegijoje rašoma, kad Stakliškėms suteikiamas herbas: „Dievo Apvaizda virš griūvančio miesto“. Herbo spalvos aiškėja iš privilegijos piešinio, kuriame vaizduojami gelsvi pastatai, mėlyno dangaus su debesėliais fone geltona Dievo Apvaizdos akis, medeliai žalsvi. 1792 m. viduryje, krašte nugalėjus reformų priešininkams Targovicos konfederatams, Stakliškių savivalda buvo panaikinta, herbas užmirštas. Jis pirmą kartą atkuriamas po 200 metų. Norint, kad herbas būtų šiek tiek heraldiškesnis ir realesnis, atsisakyta smulkių elementų, romantizmo (pastatai apkerpėję), šiek tiek pakeista architektūros statinių kompozicija. Naująjį Stakliškių herbo etaloną padarė dailininkas Rolandas Rimkūnas. Jį Heraldikos komisija aprobavo 1997 m. lapkričio 13 d. (Komisijos posėdžio protokolas Nr. 180).

Šilavoto herbas patvirtintas 2005 m. liepos 19 d. Prezidento dekretu. Etalono autorius – Rolandas Rimkūnas.

Veiverių herbo skydo auksiniame lauke, ant raudono trikalnio, juoda sauganti pelėda. Pelėda simbolizuoja šviesos siekį, mokslą, o trikalnis – Skausmo kalnelį, supiltą pokario rezistentų kovoms atminti. 2004 m. liepos 7 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 143. Herbo etalono autorius – dailininkas Juozas Galkus.

Šaltiniai: Wikipedia, rajonų savivaldybių tinklalapiai

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą