Sekėjai

2012 m. spalio 3 d., trečiadienis

37. Prie Baltijos jūros įsikūrusių valstybių heraldika

LIETUVOS RESPUBLIKA / RASEINIŲ RAJONAS


Ariogalos herbo raudoname herbinio skydo lauke du sukryžiuoti sidabriniai kardai su auksiniais efesais smaigaliais ir ašmenimis į viršų. Po skydu sidabriniame kaspine devizas – VERČIAU GYVYBĘ PRARASIM NEI LAISVĘ. Sukryžiuoti ašmenimis į viršų kardai simbolizuoja gyventojų ryžta ginti miesto ir valstybės laisvę. Pirmą karta Ariogalai herbą suteikė Stanislovas Augustas 1792 m. balandžio 12 d. Vėliau, pasikeitus politinei padėčiai, pradėjus naikinti savivaldas, Ariogala prarado herbą. XIX a. viduryje herbą aprašė Motiejus Valančius, pasinaudojo Simono Daukanto surinkta medžiaga ir Lietuvos Metrika. Aprašant suklydo paminėdamas, kad herbe vaizduojami du kalavijai. Vėliau, pagal tokį aprašymą Tadas Daugirdas ir Bronius Šaliamoras sukūrė herbinį atviruką. Apie 1935 m. Marijanas Gumowskis taip pat savaip interpretavo Ariogalos herbą pavaizduodamas jame du kalavijus, bet geležtės buvo nukreiptos žemyn, o tai simbolizuoja kovos pabaigą, ginklų sudėjimą. 1956 m. atgavus miesto teises, Ariogala atgavo ir miesto herbą. Lietuvos heraldikos komisija atkūrė herbą pagal vienintelį išlikusį originalų piešinį, rastą Lietuvos Metrikoje. Ariogalos herbas patvirtintas Lietuvos Prezidento 2001 m. lapkričio 15 d. Dailininkas Raimondas Minkevičius.

Betygalos herbo skydo sidabriniame lauke žalias penkiašakis ąžuolas. Trys viduriniosios šakos pereina į lapus, šoninės šakos – į rudas giles žaliomis goželėmis. Nors Betygalos žemė pirmą kartą paminėta 1253 m. Lietuvos karaliaus Mindaugo rašte, o Betygaloje įsteigta viena iš pirmųjų bažnyčių Žemaitijoje, miestelis į didelį miestą neišaugo ir neturėjo savo herbo. Herbas sukurtas Lietuvos Atgimimo laikotarpiu, vietos gyventojų pageidavimu. Herbui pasirinktas stilizuotas ąžuolas, vaizduojantis seną ir garbingą praeitį, betygaliečių tvirtumą ir ryžtą, parodytą kovose už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Herbo etalono autorius – dailininkas Rolandas Rimkūnas. Lietuvos Respublikos Prezidentas herbą 2003 m. birželio 16 d. patvirtino dekretu Nr. 106.

Girkalnio herbo sidabriniame skydo lauke ant žalios išgaubtos kalno papėdės šokantis žiūrintis atgal juodas vilkas. Vilko nagai ir dantys raudoni. Skydo kairiajame viršutiniame kampe - raudonas ovalus vidinis skydas su sidabriniu kryžiumi. Heraldikoje vilkas yra gudrumo, klastos, bet kartu ir budrumo, atsargumo simbolis. Šiaurės Europoje ir Graikijoje vilkas simbolizuoja šviesą, kadangi gerai mato tamsoje. Italams vilkas – motiniškos meilės simbolis (pagal Romulo ir Remo legendą). Istorinio herbo Girkalnis neturėjo. Kuriant herbą seniūnijos atstovai pasiūlė įamžinti miestelio ir bažnyčios pastatymo kilmės legendą. Etaloną sukūrė Rolandas Rimkūnas. Herbas patvirtintas 2006 m. spalio 18 d. LR prezidento dekretu Nr. 782.

Nemakščių herbo žaliame= skydo lauke auksinis dešinysis kaspinas su keturiais juodais ratais, virš kurių kaspine siauras juodas kaspinėlis nukirstais galais. Žalias skydo laukas – augmenijos spalva, simbolizuojanti laisvę, grožį, džiaugsmą, sveikatą ir viltį. Ratai ir ratų kryžiai – ratai, kurie „rieda“ dangaus skliautu, yra saulės, platesne prasme – kosmoso ir jo cikliškos raidos, tobulumo įsikūnijimas. Viduramžių mene vaizduojamas „gyvenimo ratas“, kuris žmogų iškelia, bet gali ir nusmukdyti. Juodas kaspinėlis – stilizuotas važiuoklės dugnas. Nemakščių herbe pavaizduotas bajoro P. Neveravičiaus išradimas – aštuonratė savaeigė važiuoklė, kuri, išlaikydama stabilumą, galėjo įveikti griovius, kitus žemės paviršiaus nelygumus. Šis jo išradimas buvo užpatentuotas Rusijoje 1907 m., tačiau I pasaulinis karas nutraukė P. Neveravičiaus sumanymo pritaikymą praktikoje. Pasibaigus karui P. Neveravičius grįžo iš Rusijos, apsigyveno Pužų kaimo Julinų dvarelyje ir toliau tobulino išrastosios važiuoklės mechanizmą. 1930 m. rugpjūčio 5 d. P. Neveravičius gavo patentą nr. 316, jo išradimas buvo pavadintas „automobilių konstrukcijų pagerinimu“. Nemakščių konstruktorius buvo pirmasis aštuonių ratų važiuoklės išradėjas pasaulyje. Deja, nepalankiai susiklosčius istorinėms aplinkybėms, išradimo autoriaus šlovė atiteko ne jam. Istorinio herbo Nemakščiai neturėjo. Herbas patvirtintas 2005 m. rugpjūčio 1 d. Prezidento dekretu. Etalono autorius – Rolandas Rimkūnas.

Raseinių herbo skydo sidabriniame lauke šokanti auksinė juodomis dėmelėmis lūšis sidabriniais nagais ir dantimis bei raudonu liežuviu, užpakalinėmis kojomis besiremianti į žalią papėdę. Raseinių herbo simbolio kilmė siejama su nuo senų laikų garsėjusiais dideliais šio krašto miškais ir medžioklėmis. 1792 m. kovo 20 d. lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas Raseiniams suteikė Magdeburgo teises ir herbą[1]. 1791–1792 m. Lietuvos Metrikoje dailininko Tadeušo Dmachovskio nupieštame apskritimo formos herbe vaizduojama į dešinę pusę šuoliuojanti lūšis, auksinė, juodais taškučiais mėlyname dugne, žaliame kilime. Valdovo privilegijoje rašoma: „(...) o kad tas miestas, antspauduodamas tiek teismo, tiek miesto valdymo reikalų išrašus ir oficialius raštus, patirtų tikrą garbę, suteikiame jam lūšies herbą, tai yra matyti pavaizduota: šį herbą leidžiame tam miestui naudoti antspauduose ir visokiuose ženkluose“. Vilniaus generalgubernatorius F. Mirkovičius 1842 m. gavo pirmuosius eskizus, kur Raseinių herbe siūlyta pavaizduoti vieną šalia kito tris javų pėdus. Tačiau jis, perbraukęs pieštuku eskizą, nurodė vaizduoti „du gausybės ragus“. XIX a. II pusėje Raseinių apskrities skydo formos herbas susidėjo iš dviejų pagrindinių dalių: viršutiniame jo lauke, norint parodyti apskrities priklausomybę, buvo vaizduojamas Kauno gubernijos herbas, o apatiniame – Raseinių apskrities herbas (du gausybės ragai žaliame fone). 1857 m. prie Heroldijos departamento buvo įsteigtas specialus Herbų skyrius, o jo valdytoju paskirtas energingas ir heraldikos dalykus išmanantis žmogus – baronas Bernardas Kohne. Jis 1861 m. parengė visų Lietuvos apskričių herbų naujus projektus: gubernijų herbus iškėlė į skydo viršutinį laisvąjį kampą, be to daugeliui herbų pasiūlė visai naujas figūras, nes senosios, anot jo, buvo neheraldiškos. Raseinių herbe – žalias laukas auksiniu dvišakiu buvo padalintas į tris dalis ir į kiekvieną įdėta po auksinį obuolį. Visi apskričių herbai virš skydo kaip apskrities simbolį privalėjo turėti sidabrinę trijų bokštų mūro karūną. B. Kohne projektas nebuvo įgyvendintas, nors ir buvo padarytas daug profesionaliau bei įdomiau nei ankstesnieji. XX a. pradžioje Lietuvoje prikeldamas iš užmaršties heraldikos palikimą, itin daug nuveikė iš Raseinių krašto kilęs dailininkas, archeologas ir muziejininkas Tadas Daugirdas (1852–1919). Po to, kai 1918 m. vasario 16 d. Lietuva buvo paskelbta nepriklausoma valstybe, išleisti 24 nespalvoti atvirukai su svarbiausių Lietuvos miestų herbais. Dabartinio herbo etalono autorius – dailininkas Rolandas Rimkūnas. Herbas patvirtintas 2002 m. balandžio 12 d. LR Prezidento dekretu Nr. 1743.

Viduklės herbo skydo raudoname lauke sidabriniai vartai su kryžiumi, o vartų arkoje - auksinis šelstantis lokys. 2003 m. balandžio 25 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 56. Herbo etalono autorius – dailininkas Arvydas Každailis.

Šiluvos herbo mėlyno skydo lauko viduryje pakeltas auksinis spindulys. Jame vaizduojama ant juodo akmens stovinti Švč. Mergelė Marija su kūdikėliu Jėzumi ant rankų. Abiejų kūnas natūralios spalvos. Marijos plaukai rudi, marškiniai raudoni su sidabriniu antsiuvu apačioje, apsiaustas mėlynas. Kūdikėlio plaukai ir marškiniai sidabriniai, nimbas auksinis. Herbas Lietuvos prezidento dekretu patvirtintas 2002 m. vasario 19 d. Herbo etaloną sukūrė dailininkas Arvydas Každailis.

Šaltiniai: Wikipedia, rajonų savivaldybių tinklalapiai

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą