Sekėjai

2012 m. spalio 4 d., ketvirtadienis

40. Prie Baltijos jūros įsikūrusių valstybių heraldika

LIETUVOS RESPUBLIKA / SKUODO RAJONAS


Aleksandrijos herbo sidabriniame skydo lauke iš žalios papėdės išauga dvi viena į kitą viršūnėmis ir šakomis palinkusios žalios liepos, suformuodamos A raidę – miestelio pavadinimo pirmąją raidę. Skydo laukas: jis nuspalvintas sidabru, kuris heraldikoje reiškia vandenį – Aleksandrijos atveju gali asocijuotis su žinoma apylinkėse Šmitos versme. Dvi liepos: viena į kitą palinkusios ir viršūnėmis susipynusios liepos primena arką, arba vartus, kurie Lietuvoje iš seno buvo statomi garbingų svečių sutikimui. Jie yra tarsi durys į mūsų kraštą, nes kaimas įsikūręs visai šalia Latvijos. Liepa – nuo seno garbintas gyvybės medis su gydomųjų savybių turinčiais žiedais, bendruomeniškumo simbolis. Liepos Lietuvoje sodintos aplink sodybas, šaltinius, kaimus ir dėl to simbolizavo bendrijos centrą. Buvo svarstyti keli galimi herbo variantai: istorinės Apuolės motyvas; Šmitos versmė, garsus gamtos paveldo objektas; vaizdinga senų liepų alėja, ypač brangi vyresniesiems Aleksandrijos gyventojams. Kadangi pirmieji du apylinkės objektai yra atokiau nuo kaimo, pasirinktas paskutinysis variantas, nutarus herbe pavaizduoti dvi viena į kitą palinkusias žalias liepas. Pasiūlyta tokia jų kompozicija skyde, kad jos primintų liepų alėjos pradžią ir sudarytų A raidę. Ji rodytų Aleksandriją ir galėtų būti priskirta „kalbančiųjų“ simbolių grupei. Aleksandrijos herbas Lietuvos heraldikos komisijos buvo aprobuotas 2011 m. vasario 24 d. (komisijos posėdžio protokolas Nr. 6K–3 (419)). Herbą LR Prezidentė patvirtino dekretu 2011 m. kovo 29 d. (protokolas Nr. 1K-647). Herbo etalono autorius – dailininkas Rolandas Rimkūnas.

Barstyčių herbo sidabriniame skydo lauke raudona fantastinė dvigalvė žuvis, išsilenkusi kaip atvirkščia S raidė. Sidabrinė (balta) spalva – vanduo, be to, tai senųjų žemaičių karinių vėliavų vyraujanti spalva. Raudona spalva – kovose už laisvę pralieto kraujo spalva. O kovos čia vyko ne tik viduramžiais, bet ir naujausiais laikais: po Antrojo pasaulinio karo vietos apylinkėse prieš sovietinį režimą kovojo Alkos rinktinės partizanai. Dvigalvė žuvis – senovėje vietoj dabartinių Laumių ir Barstyčių ežerėlių buvęs vienas ežeras. Svarstyti keli variantai: kryžkelėje vežimas su iš jo byrančiais šiaudais, nes, pagal vietos tradiciją, iš to kilęs miestelio pavadinimas; milžino nešamas Barstyčių akmuo – žemaičių tvirtybės simbolis; fantastinė dvigalvė žuvis, simbolizuojanti vietos Laumių ir Barstyčių ežerėlius, kadaise, pasak vietinių gyventojų, buvusius vienu ežeru. Galutinai nutarta Barstyčių herbe vaizduoti dvigalvę žuvį, juolab, kad apylinkių vietovardžiuose, tautosakoje kaip niekur gausu legendinių personažų: velnių, raganų, laumių ir kitų fantastinių būtybių. Etalono autorius – Antanas Jankauskas.

Ylakių herbas. Vienintelis miestelis, kurio pavadinimas prasideda Y raide. Herbui pasirinkta heroldinė figūra – dvišakis – primenanti Y raidę. Taip buvo įamžintas miestelio pavadinimo ypatumas. Herbą Lietuvos Prezidentas patvirtino 2002 m. balandžio 22 d.

Lenkimų herbo žaliame lauke virš auksinės gegnės suapvalintu viršumi auksinė sparnus demonstruojanti pelėda. Herbą patvirtino Lietuvos Respublikos Prezidentė dekretu Nr. 1K-695. [1]

Mosėdžio herbo skydo raudoname lauke auksinis lokys, iškišės auksinį liežuvį, glėbyje nešantis juodą akmenį. 2002 m. rugpjūčio 19 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 1866. Herbo etalono autorius – dailininkas Saulius Bajorinas.

Notėnų herbo sidabriniame lauke raudoni trigubi vartai su penkiais bokšteliais ir penkiais kryžiais, stovintys ant juodos papėdės, kuriame trys auksiniai obuoliai. Herbą patvirtino Lietuvos Respublikos Prezidentė dekretu Nr. 1K-711.

Skuodo herbo mėlyname lauke auksinė mūro siena su vartais ir trimis bokšteliais su kryžiais, vartų angoje ant auksinio dubens kūno spalvos šv. Jono Krikštytojo galva, plaukai ir barzda juodi. Šv. Jonas krikštytojas buvo Jono Chodkevičiaus ir kartu Johanesbergu perkrikštyto Skuodo globėjas. Vartai su bokšteliais sietini su antrąja miesto pavadinimo dalimi – berg, kuri tuomet reiškė pilį, įtvirtintą gyvenvietę. 1645 m. vasario 18 d. Lietuvos rūmų maršalo Kazimiero Leono Sapiegos rūpesčiu valdovas Vladislovas Vaza suteikė Skuodui Magdeburgo teises. Tuomet pirmą kartą buvo paminėtas miesto antspaudo simbolis – „vartuose nukirsta šv. Jono krikštytojo galva“. Tai seniausias „kalbantis“ miesto herbas Lietuvoje, naudotas iki XIX a. Pirmą kartą herbas atkurtas 1970 m. tačiau jis buvo atkurtas klaidingai, pakeistos spalvos, neliko ir šv. Jono krikštytojo galvos. Netrukus herbas panaikintas. Iš naujo atkurtą Skuodo miesto istorinį herbą (herbo etalono autorius - dailininkas Valerijonas Jucys) Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba patvirtino 1992 m. gegužės 6 d. nutarimu Nr. I-2555.

Šačių herbo auksiniame lauke iš žalios papėdės auganti žalia pakalnutė su dviem į priešingas puses palinkusiais žiedynstiebiais, kurių kiekvienas turi po keturis sidabrinius žiedus, ir su dviem lapais. Tarp žiedynstiebių iš augalo kyšo plonas žalias kryžius. Herbą patvirtino 2011 m. gegužės 17 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė dekretu Nr. 1K-694. [1]

Šaltiniai: Wikipedia, rajonų savivaldybių tinklalapiai

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą