Sekėjai

2012 m. spalio 4 d., ketvirtadienis

41. Prie Baltijos jūros įsikūrusių valstybių heraldika

LIETUVOS RESPUBLIKA / ŠAKIŲ RAJONAS


Barzdų herbo žaliame herbinio skydo lauke ant auksinės knygos sidabrinė lempa, kurios raudona liepsna skleidžia auksinius spindulius. Rusijai panaikinus spaudą lotyniškais rašmenimis, Barzdai tapo svarbiu lietuviškos spaudos platinimo centru. Aptariant naujai kuriamo miestelio herbą, nutarta pavaizduoti virš knygos šviečiančią žibalinę lempą. Tai rodo didelį šio krašto indėlį į Lietuvos mokslą ir švietimą. Barzdų herbas patvirtintas Lietuvos Prezidento 1998 m. rugpjūčio 4 d. Etalono autorius – dail. Arvydas Každailis.

Gelgaudiškio herbo skydo žaliame lauke, virš dygliuota linija atskirtos sidabrinės papėdės, auksinis dvigubas kryžius, sudarytas iš centre mažu skrituliu sujungtų siaurų heroldinio ir įžambiojo kryžių. Gelgaudiškio miestelis – Šakių rajono savivaldybės seniūnijos centras, įsikūręs dešiniajame Nemuno krante. Iki XX a. pradžios privati valda. 1504 m. minimas dvaras, tuomet vadintas Gedigaudiškiu. 1579 m. jau buvo miestelis, 1635 m. jis gavo turgaus privilegiją. XVIII a. pabaigoje, kai Užnemunę užėmė Prūsija, Gelgaudiškį įsigijo vokiečių Koidelių giminė. XIX a. viduryje, jau šeimininkaujant rusams, ant Nemuno šlaito jie pasistatė neoklasicistinius rūmus, amžiaus pabaigoje pertvarkė parką. Jo centre atsirado aikštė, į kurią sueinančios 8 alėjos priminė taisyklingą žvaigždę. Šiuo metu parkas saugomas valstybės. Kuriant naują herbą, nutarta žaliame lauke pavaizduoti Gelgaudiškio regione labai retą parko kompoziciją, o siekiant parodyti, jog Gelgaudiškis yra prie Nemuno, skydo sidabrinė papėdė atskirta dygliuota linija. Gelgaudiškio herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas dekretu Nr. 302 patvirtino 2003 m. gruodžio 1 d. Herbo etalono autorius – dailininkas Rolandas Rimkūnas.

Griškabūdžio herbo skydas perskeltas į du laukus. Priekiniame mėlyname – pusė iš skydo papėdės (kalno) iškylančio auksinio kryžiaus su puse sidabrinės šešiakampės žvaigždės apačioje ir auksine šešiakampe žvaigžde šalia kryžiaus. Užpakaliniame žaliame lauke trys įstrižos auksinės javų varpos.[1] 2000 m. gegužės 16 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 874. Herbo etalono autorius – dailininkas Saulius Bajorinas.

Kidulių herbo mėlyname lauke sidabrinis auksinių gamtos gėrybių pripildytas gausybės ragas. 1998 m. rugpjūčio 4 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 138. Herbo etalono autorius – dailininkė Laima Ramonienė.

Kriūkų herbe perkirsto skydo viršutiniame žydrame lauke aukštyn nukreiptas auksinis pušies kankorėžis ant trumpos šakelės su auksiniais spygliais, keturiais į kairę, keturiais į dešinę, apatiniame sidabriniame lauke – juoda pirmyn plaukianti barža. Pušies šakelė – vietovės gamta, nes miestelis apsuptas pušynų. Barža – kadaise Kriūkuose veikusi laivų statykla. Kriūkų miestelio herbą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas patvirtino 1991 m. balandžio 17 d. Tai buvo vienas pirmųjų Lietuvos gyvenviečių herbų, sukurtų ne atkuriant istorinį, bet tvirtinant naująjį herbą.

Kudirkos Naumiesčio herbo mėlyname damaskuotame auksu skyde auksinė elnio galva, tarp ragų yra trys auksinės šešiakampės žvaigždės. Iš šonų ir apačios skydą supa žalių lelijų šakelių vainikas. Miesto teisės ir herbas Vladislovovui (Naumiesčiui) buvo suteikti 1643 m. kovo 26 d. Teisių suteikėjas – Vladislovas Vaza. Šis herbas buvo naudojamas iki XVIII a. pabaigos. 1876 m. pateiktas naujo herbo projektas nebuvo patvirtintas. Dabartinis Kudirkos Naumiesčio herbas pagal 1643 m. piešinį buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos Prezidento 1993 m. birželio 30 d.

Lekėčių herbo žaliame lauke penkios auksinės, tarpusavyje sujungtos medžio įpjovos su auksiniu lašu apačioje. Herbas pažymi sakų rinkimą. 1999 m. balandžio 2 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 370. Herbo etalono autorius – dailininkas Raimondas Miknevičius.

Lukšių herbo mėlyname lauke virš auksinės knygos skrendantis sidabrinis genijus (angeliukas) su raudonu kaspinu su sparneliais virš nugaros, dešinėje rankoje laikantis auksinę palmės šakelę. Herbas simbolizuoja kultūrinę ir švietėjišką veiklą. [1] Herbą patvirtino Lietuvos Respublikos Prezidentas.

Plokščių herbo mėlyname lauke auksinis kabantis varpas. 2000 m. kovo 23 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 822. Herbo etalono autorius – dailininkas Rolandas Rimkūnas.

Sintautų herbo žaliame lauke susiaurintas ir šiek tiek nuleistas sidabrinis banguotas dvišakis bei trys auksiniai dobilo lapai: vienas viršuje, du apačioje. 2001 m. liepos 4 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 1408. Herbo etalono autorius – dailininkas Rolandas Rimkūnas.

Sudargo herbo skydo raudoname lauke žiedo pavidalo lauro vainikas iš dviejų lauro šakelių žaliais lapais su auksinėmis uogomis. Per vainiko vidurį kyšo sukryžiuoti sidabriniai kalavijas ir kardas auksiniais efesais smaigaliais į viršų. Kalavijas iš kairiojo apatinio kampo į dešinįjį viršutinį, kardas – atvirkščiai. Kardo ašmenys nukreiptos į priekį. Vainiko apatinė dalis prieš sukryžiuotus ginklus, viršutinė – už jų. 2000 m. gruodžio 13 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 1131. Herbo etalono autorius – dailininkas Raimondas Miknevičius.

Šakių herbas perskeltas į raudoną ir sidabrinį laukus, ant kurių uždėta žalia juosta nuleista žemyn. Virš jos, priekyje, raudoname lauke, du sukryžiuoti sidabriniai linų pėdai, sidabriniame lauke – šešios juodos iltys, išlindusios (po tris) iš sidabrinio lauko šonų. Žalia, sidabrinė (balta) ir raudona – nuo seno buvo Mažosios Lietuvos spalvos. Linai rodo linininkystės tradicijas, o šešios iltys – galimą miesto pavadinimo kilmę iš šakių, šakų. Istorinio herbo Šakiai nėra turėję. XIX a. du kartus (1847 ir 1876 m.) buvo teikiami herbo projektai, kurie vienas nuo kito nedaug skyrėsi, tačiau nebuvo patvirtinti. Tik 1970 m. pirmą kartą herbas buvo įteisintas, tačiau taip pat netrukus uždraustas. Herbo etalono autorius – dailininkė Astrida Žilinskaitė. Lietuvos Respublikos Prezidentas herbą patvirtino 1998 m. sausio 26 d. dekretu Nr. 1497.

Šaltiniai: Wikipedia, rajonų savivaldybių tinklalapiai

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą