Sekėjai

2012 m. spalio 4 d., ketvirtadienis

44. Prie Baltijos jūros įsikūrusių valstybių heraldika

LIETUVOS RESPUBLIKA / ŠIAULIŲ MIESTAS


Bubių herbo auksiniame herbinio skydo lauke juodas kurtinys su raudona kakta. Pirmą kartą Bubių vardas rašytiniuose šaltiniuose minimas 1566 m., nors šalia esantis piliakalnis rodo, jog čia gyventa ir anksčiau. Į pietvakarius nuo Bubių yra didelis Bubių-Padubysio miškų masyvas, kuriame gausu žvėrių ir paukščių. Pagal vieną legendą, senovėje Bubių gyvenvietę supo didžiuliai miškai su daugybe kurtinių, nuo kurių nuolatinio bubėjimo ir kilęs miestelio vardas. Kita legenda pasakoja, jog vardas kilęs iš miškuose gyvenusių ir žmones gąsdinusių baubų. Bubiai istorinio herbo neturėjo, todėl nutarta jame pavaizduoti kurtinį. Taip norėta susieti vietovės vardą su legendomis. Bubių herbas patvirtintas Lietuvos Prezidento 2000 m. kovo 23 d. Etalono autorius – dailininkas Rolandas Rimkūnas

Ginkūnų herbo juodame lauke iš skydo kairiojo viršutinio krašto išlinkusi sidabrinė dešinė ranka su sidabriniu rankogaliu, berianti auksinius grūdus. Ginkūnų istorijoje svarbų vaidmenį suvaidino rusų grafai Zubovai. Jau XIX a. Ginkūnai tapo Zubovų valdų administraciniu centru ir savotišku šviesuliu spaudos draudimo laikotarpiu. Būtent čia, savo rūmų rūsyje, 1896 m. Sofija ir Vladimiras Zubovai įsteigė slaptą mokyklą, nemažą dalį iš dvaro gaunamų pajamų skyrė vietos jaunimui mokyti. Ginkūnų herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas dekretu Nr. 90 patvirtino 2003 m. gegužės 26 d. Herbo etalono autorius – dailininkė Laima Ramonienė. Žinant senas Ginkūnų švietimo tradicijas, vietovės herbe nutarta švietimo ir mokslo idėjas įprasminti per alegorijas: ranką ir iš jos beriamus kviečių grūdus. Prisimintas lietuvių liaudies posakis: „Ką pasėsi tą ir pjausi“ arba Vinco Kudirkos eilės, parašytos universiteto baigimo proga: „Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus ir dirvos ne‘pleiski!“ Dešinė ranka, berianti grūdus, – tai tarsi žinių skleidimo šaltinis. Skydo laukas nuspalvintas juoda spalva, kuri nuo viduramžių reiškia mokslą, išsilavinimą, o auksiniai grūdai (auksinės mintys) gali rodyti ir dvasiškai turtingus žmones.[1]

Gruzdžių herbo herbinio skydo auksiniame lauke - einantis Šv. Rokas su juodu apsiaustu, juoda skrybėle, rudais batais ir rudu krepšiu. Prie jo peties – sidabrinė kriauklė (piligrimo ženklas), kairėje rankoje ruda piligrimo lazda, ant kairės kojos juoda dėmė. Šv. Roko barzda ir dešinės rankos marškinių rankovė – sidabrinės spalvos, kūnas – natūralios spalvos. Kairėje figūros pusėje pavaizduotas juodas šuo. Europoje Šv. Rokas yra draugijų, globojančių ligonius, patronas, Lietuvoje jis laikomas ir vargšų globėju. Gruzdžiai sena istorinė gyvenvietė, tačiau savo istorinio herbo niekada neturėjo. Tik 1999 m. rugsėjo 24 d. Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus dekretu Nr. 592 patvirtino Gruzdžių herbą. Gruzdžiai garsėja šv. Roko atlaidais rugpjūčio viduryje. Miestelio bažnyčioje saugomas XVIII a. 2-osios pusės paveikslas, vaizduojantis šv. Roką. Be to, Gruzdžių krašte XIX-XX a. buvo žinomas vietinis medžio drožėjas, dievdirbys Aloyzas Gendvila (1845 - 1919), kuris labiausiai mėgo vaizduoti šv. Roką, todėl gyventojai jį vadindavę Rokdirbiu.

Kairių herbo skydo raudoname lauke du sidabriniai plačialapių klumpaičių žiedai, vienas nuo kito atskirti auksiniu kairiuoju kaspinu. 1999 m. birželio 29 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 497. Herbo etalono autorius – dailininkė Laima Ramonienė.

Kuršėnų miesto herbo etaloną parengė dailininkas profesorius Juozas Galkus. Svarstant naujo herbo idėjas, buvo ieškoma simbolių, kurie geriausiai atskleistų ir įprasmintų Kuršėnų miesto specifikaciją, tradicijas, istorinius įvykius bei žmones, labiausiai nusipelniusius tam kraštui. Kuršėnai senojo istorinio herbo niekada ir neturėjo, todėl nebuvo kuo remtis, kuriant miesto simbolį. Prisiminus miesto istoriją, kultūros tradicijas, nutarta akcentuoti du simbolius: žvaigždes dangaus fone, kurios primintų Lauryną Ivinskį, ir ąsotį, kuris įprasmintų amatininkų, tautodailininkų darbus. Herbas patvirtintas 1994 m. spalio 24 d. LR Prezidento dekretu Nr. 408

Kužių herbo skydo auksiniame lauke ant kairiojo raudono kaspino trys nukirstos sidabrinės arklių galvos su auksiniais pavadžiais. 2001 m. kovo 1 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 874. Herbo etalono autorius – dailininkė Laima Ramonienė.

Meškuičių herbo sidabriniame lauke, damaskuotame raudonais lotyniškais kryželiais, juodas šėlstantis lokys su raudonu liežuviu ir auksiniais ginklais. 1999 m. gruodžio 22 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 727. Herbo etalono autorius – dailininkas Saulius Bajorinas.

Raudėnų herbo žaliame lauke, nuo sidabrinės skydo galvos atskirtame eglių linija, kairiojo kaspino vietoje auksinės kanklės. 2000 m. kovo 24 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 826. Herbo etalono autorius – dailininkė Laima Ramonienė.

Šakynos herbo skydo mėlyname lauke ant žalios skydo papėdės stovi šarvuotas sidabrinis riteris, dešine ranka rodantis į priekinį apatinį kampą. Ant kairiojo peties ovalus sidabrinis skydas (kraštas auksinis) su lotynišku užrašu: PRO LEGE ET LIBERTATE („Už teisingumą ir laisvę“). Riterio sijonas ir dešinysis antpetis žali su auksiniais kraštais. Per dešinįjį petį permesta raudona juosta, laikanti sidabrinį palašą su auksiniu efesu. Šalmas sidabrinis, papuoštas dviem raudonomis (pirma ir trečia) ir dviem sidabrinėmis (antra ir ketvirta) stilizuotomis stručio plunksnomis. Riterio plaukai ir ūsai juodi, veidas ir dešinioji ranka natūralios kūno spalvos. 1792 m. birželio 12 d. Stanislovas Augustas Šakynai suteikė laisvojo miesto teises ir herbą. 1999 m. gegužės 3 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 422. Herbo etalono autorius - dailininkas Rolandas Rimkūnas.

Šiaulių rajono savivaldybės herbas . Herbo mėlyname lauke sidabrinis lokys, priekinėse letenose laikantis auksinį kirvį, prie kairiojo peties skydas su auksiniais ir juodais lygių galų kryžiais. Lokio liežuvis raudonas, nagai auksiniai. Šiaulių rajono savivaldybės, kaip ir Šiaulių apskrities istorija ir heraldikos ištakos tos pačios. Dėl to ir šiuo atveju, svarstant herbo motyvus, iš kelių praeityje naudotų simbolių: Lietuvos raitelio, vaizduoto pavieto antspauduose nuo 1775 m., amžiaus pabaigoje atsiradusio Žemaitijos lokio ir Rusijos Imperijos laikais trijų javų gubų, daugiausia pritarimo balsų susilaukė lokys. Tačiau savivaldybės administracijos pageidavimu nutarta jį papildyti nauja simbolika, nes vietovė garsėja ir kitais įvykiais. Tai ir 1236 m. žemaičių pergalė Saulės kautynėse (siejamos su Šiaulių žeme), kai buvo sutriuškintas kalavijuočių ordinas, ir krikščionių pasaulyje išgarsėjęs Kryžių kalnas, kurį 1993 m. aplankė Šventasis Tėvas, ir švietimas bei kultūrinė veikla spaudos draudimo metais. Iš daugelio pasiūlytų variantų pasirinkti trys simboliai: lokys, kovos kirvis ir kryžiais nusėtas skydas. Kovos kirvis ir iš Žemaitijos herbo paimta lokio figūra rodo kadaise žemaičių pasiektą pergalę prieš kalavijuočius, skydas su kryžiais simbolizuoja ne tik Kryžių kalną, bet ir tvirtą šio krašto nusistatymą išsaugoti krikščioniškąsias vertybes. Sidabrinė (balta) lokio spalva ženklina Žemaitijos, o mėlyna - Trakų vaivadijos istorines spalvas, naudotas karinėse vėliavose. Jos primena dvilypę Šiaulių administracinę priklausomybę: buvo Žemaitijoje, bet mokesčius mokėjo Trakų vaivadijos Upytės pavietui. Pagaliau herbe panaudotas auksas rodo kilnumą, o juoda spalva - mokslą bei išsilavinimą. Šiaulių rajono savivaldybės herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas dekretu Nr. 1677 patvirtino 2002 m. vasario 19 d. Herbo etalono autorius – dailininkas Rolandas Rimkūnas. Šaltiniai: Wikipedia, rajonų savivaldybių tinklalapiai

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą