Sekėjai

2012 m. spalio 4 d., ketvirtadienis

45. Prie Baltijos jūros įsikūrusių valstybių heraldika

LIETUVOS RESPUBLIKA / ŠILALĖS RAJONAS


Bijotų herbo žaliame lauke vaizduojamas auksinis Baublys. Žalia spalva reiškia gražią gamtą ir kadaise netoli buvusį ąžuolyną (galbūt ir šventvietę), taip pat viltį, kad vietovė atgis ir vėl taps svarbiu Žemaitijos kultūriniu centru. Juoda durų anga rodo, jog šiame statinyje slypi mūsų krašto švietimui ir mokslui svarbios vertybės (heraldikoje juoda spalva paprastai žymi mokslą, išsilavinimą), o atvira durų anga – kad čia laukiami visi Baublio lankytojai, kuriems nesvetima šio krašto kultūra ir tradicijos. [1] Spalvų gama artimai siejasi su baltiškąja, pirmiausia žemaičių ir lietuvių etnine spalvų sistema. Istorinio herbo Bijotai neturėjo. Svarstant Bijotų herbo motyvus, niekam nekilo abejonių, jog naujame herbe turi būti pavaizduotas bemaž prieš 200 metų Dionizo Poškos pastatytas Baublys. Herbą 2010 m. birželio 3 d. patvirtino Lietuvos Respublikos Prezidentė dekretu Nr. 1K-383. Etalono autorius – Rolandas Rimkūnas.

Kaltinėnų herbo skydo raudoname lauke žalio kalno viršūnėje, siekiančioje skydo galvos lygį, guli sidabrinė puodynė, iš kurios kairiojo kaspino kryptimi teka vingiuota sidabrinio vandens juosta. Kaltinėnai senas miestelis. Senovėje šiose apylinkėse ėjo gynybinė linija, sauganti šalį nuo kryžiuočių puolimų. Ant piliakalnių stovėjusios galingos pilys. Dalis istorikų mano, kad ant Pilės kalno stovėjusi Pilėnų pilis. Istorinio herbo Kaltinėnai neturėjo. Heraldikos komisijoje svarstant herbo idėjas, nuspręsta įamžinti piliakalnių šlovę ir unikalų Kaltinėnų keliomis versmėmis trykštantį Magdušės šaltinį. Sakoma, kad to šaltinio vanduo suteikia jėgų, žvalumo ir sveikatos. Herbo etalono autorius – dailininkas Rolandas Rimkūnas. Lietuvos Respublikos Prezidentas herbą 2009 m. gegužės 20 d. patvirtino dekretu Nr. 1K-1836. Heraldikoje kalnas laikomas dievybės artumo simboliu, vanduo – kūno, sielos, vidinio apsivalymo ir atsinaujinimo įvaizdis. Raudona spalva reiškia drąsą, narsą ir meilę, žalia – laisvės, grožio, vilties, gyvybės spalva, sidabrinė - doros, skaistumo, turtingumo išraiška.

Kvėdarnos herbo sidabriniame lauke ant vieno kelio priklaupęs šv. Kazimieras su auksine aureole, dešinėje rankoje laikantis Šventąjį Raštą (knyga raudona, jos lapai ir viršelio kryžius – auksiniai), kairėje – žalią lelijos šakelę su sidabriniais žiedais. Šventasis dėvi ilgus mėlynus marškinius bei raudoną apsiaustą, papuoštą šermuonėlio kailiu. Marškiniai susegti auksine sage, tokios pačios spalvos ir diržas. Veidas ir rankos natūralios spalvos, plaukai juodi. Rudoje skydo papėdėje guli paversta raudona kunigaikščio kepurė su sidabriniu šermuonėlio kailiu; jos lankai ir valdžios obuolys auksiniai. 2000 m. kovo 23 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 824. Herbo etalono autorius – dailininkas Juozas Galkus.

Laukuvos herbo juodame lauke piestu stojantis sidabrinis žirgas su raudonais karčiais, kauke ir gūnia. Kanopos ir antkaklis su varpeliais auksiniai. 2003 m. kovo 24 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 22. Herbo etalono autorius – dailininkė Eglė Vertelkaitė.

Pajūrio herbo raudoname lauke du sukryžiuoti sidabriniai kovos kirviai, iškylantys iš nuleistos banguotos sidabrinės juostos. Vietovės pavadinimas neabejotinai atsirado nuo Jūros upės. Nors Pajūrio pavadinimas pirmą kartą minimas 1498 m., žmonių čia gyventa iš seno. Kadaise jie priklausė Karšuvos žemei. Ant legendomis apipintų, palei upę esančių piliakalnių buvo įrengta vientisa pilių ir pilaičių grandinė, sudariusi kovose su Vokiečių ordinu svarbią Jūros gynybinę sistemą. Šie išskirtiniai vietovės bruožai ir paskatino herbe naudoti minėtus simbolius. Lietuvos Respublikos Prezidentas herbą 2009 m. birželio 12 d. patvirtino dekretu Nr. 1K-1891. Herbo etalono autorius – dailininkas Arvydas Každailis. Herbui panaudotos dvi senosios Lietuvos heraldikos spalvos. Raudona reiškia drąsą, narsą, kovose už laisvę pralietą kraują, o sidabras (balta) rodo ne tik vandenį (Jūros upę), bet ir dorą, turtą.

Upynos herbo skydo sidabriniame lauke iš žalios papėdės augantis stilizuotas žalias ąžuolas, kamieno šonuose dvi raudonos liepsnelės. Upynos seniūnijoje žmonių gyventa nuo senovės, tai byloja Gegužės, Užpilio piliakalniai, X-XI a. senkapiai. Miestelėnai aktyviai dalyvavo 1863 m. nacionalinio išsivadavimo sukilime, garsėjo savo knygnešiais, daraktoriais. Miestelis kelis kartus degė, nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, naciai išžudė gausią žydų bendruomenę, daug žmonių žuvo partizaninėje kovoje, buvo ištremta į Sibirą. Svarstant herbo idėjas nuspręsta pavaizduoti ąžuolą ir šventosios ugnies liepsneles. Herbo etalono autorius – dailininkas Rolandas Rimkūnas. Lietuvos Respublikos Prezidentas herbą 2009 m. balandžio 15 d. patvirtino dekretu Nr. 1K-1788. Simbolių kalboje ąžuolas – stiprybės, vyriškumo ir narsos išraiška, o liepsnelės primena protėvių garbintą šventąją ugnį.

Šilalės herbo perkirsto herbinio skydo viršutiniame sidabriniame lauke vaizduojamas raudonas, o apatiniame raudoname – apverstas sidabrinis ąžuolas. Šilalės miestas, gausiai aplink apsuptas miškų, miesto teises gavo tik 1952 m. Istorinio herbo neturėjo. 1968 m. Lietuvos heraldikos komisija nutarė herbui panaudoti ąžuolą, kaip tvirtybės ir šilališkių atkaklumo kovoje dėl laisvės simbolį. Tuometinį herbą sukūrė dail. Arūnas Tarabilda. Vėliau herbas buvo panaikintas (1970 m.). Dabartinį herbą, pagal 1968 m. piešinį, Lietuvos heraldikos komisija patvirtino 1992 m. balandžio 19 d., nors Prezidento dekretu jis patvirtintas tik 2001 m. lapkričio 5 d.

Žvingių herbo skydo raudoname lauke auksinė ietis su sidabriniu ietigaliu, virš kurio įžambiu kryžiumi gulsčiai sukryžiuoti sidabriniai kardas ir kalavijas su auksiniais efesais. Ginklų rankenos kairėje skydo pusėje. Ginklai apjuosti žaliu laurų vainiku su auksinėmis uogomis. Žvingiai buvo valsčiaus ir didelio dvaro centras, pro jį ėjo pasienio prekybos keliai. 1744 m. Zigmantas Vaza valdovo dekretu leido ketvirtadieniais rengti turgus, o 1792 m. gegužės 15 d. Stanislovas Augustas Žvingiams suteikė Liustracijos privilegiją. Joje rašoma: „kad tas miestas tiek teismo, tiek miesto valdymo reikaluose, tvirtindamas išrašus ir kitus raštus, patirtų tikrą garbę ir didžiuotųsi atskiru nuo kitų miestų herbu, jam suteikiame tokį herbą, kaip čia yra nupieštas, tai yra lauro vainiku apjuostus kalaviją, ietį ir kardą.“ Raudoname lauke buvo pavaizduota ietis ietigaliu aukštyn su dviem gulsčiai sukryžiuotais kardais smaigaliais į heraldinę dešinę pusę[1][2]. Tačiau jau po LDK ir Lenkijos padalijimo jis buvo pamirštas. Tik 1912 m. istorikas Janas Obstas, tyrinėdamas Lietuvos metriką, aptiko Žvingių herbo piešinį. Istorinį herbą atkūrė dailininkas Arvydas Každailis. Lietuvos Respublikos Prezidentas herbą 2009 m. kovo 23 d. patvirtino dekretu Nr. 1K-1751.


Šaltiniai: Wikipedia, rajonų savivaldybių tinklalapiai

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą