Sekėjai

2012 m. spalio 4 d., ketvirtadienis

47. Prie Baltijos jūros įsikūrusių valstybių heraldika

LIETUVOS RESPUBLIKA / ŠVENČIONIŲ RAJONAS


Adutiškio herbo baltame skydo lauke juodas raitelis ant juodo žingsniuojančio žirgo su Lietuvos vėliavos spalvų dviuodegiu vimpelu ant juodo koto. Herbas buvo patvirtintas 2006 m. vasario 15 d. Prezidento dekretu Nr. 520. Herbo kūrėjas – Rolandas Rimkūnas.

Kaltanėnų herbe pavaizduota ežerinė lobelija ir medžioklės ragas. Į Raudonąją knygą įtrauktas kuklaus grožio augalėlis – ežerinė lobelija – auga tik Kaltanėnų seniūnijos Keruočio ir Seniškio ežeruose, o medžioklio ragas – tai aliuzija į Narbutų giminę, kurios herbe taip pat naudojamas šis simbolis, ir dabarties aktualija, kadangi Kaltanėnai garsėja miškingumu ir medžioklės plotais. [1] Herbą patvirtino Lietuvos Respublikos Prezidentė dekretu Nr. 1K-967. Etalono autorius – Rolandas Rimkūnas.

Labanoro herbą patvirtino Lietuvos Respublikos Prezidentė dekretu Nr. 1K-585. Etalono autorius – Rolandas Rimkūnas.

Pabradės herbo skydo sidabriniame lauke mėlyna banguota upės juosta, ją kerta juodas kairysis kaspinėlis, kurio kirtimo juostoje žymi 5 sidabriniai roundeliai. Lauko viršutinėje ir apatinėje dalyse po vieną stilizuotą raudoną sakalą. Juostos, kaspinėlio ir sakalų išilginėse ašyse eina sidabriniai siūlai (plonytės juostelės). Miestas įsikūręs prie Žeimenos ir Dubingos santakos. Vietovardis yra priešdėlio pa- vedinys iš bendrinio žodžio bradas, brasta. Kol nebuvo tilto per Žeimeną, naudotasi brasta. Gyvenvietės augimą paspartino XIX a. antroje pusėje nutiestas Peterburgo-Varšuvos geležinkelis ir gyvenvietėje pastatyta geležinkelio stotis. 1966 m. prie LTSR kultūros ministerijos įkurta pirmoji TSRS respublikinė heraldikos komisija, per keletą darbo metų sukūrusi 46 miestų herbus, tarp jų ir Pabradės. Tuomet atsižvelgdamas į Pabradės vardo kilmę, dailininkas Arūnas Tarabilda panaudojo brastos motyvą, o stilizuoti sakalai turėjo rodyti senovės medžioklę. Netikėtai mirus dailininkui, jo pradėtą darbą užbaigė jo žmona Valerija Vilija Lipskytė-Tarabildienė. Herbas buvo patvirtintas 1969 m. gruodžio 30 d., tačiau nepraėjus nė metams, partinė valdžia herbus uždraudė naudoti. Atkūrus nepriklausomybę, nutarta išsaugoti garsaus kūrėjo palikimą, palikti „tarabildišką“ stilių, tik herbo figūrą įdėti į standartinį skydą ir panaudoti metalus. Dabartinio herbo etalono autorius – dailininkas Petras Savukynas. Lietuvos Respublikos Prezidentas herbą 2006 m. rugpjūčio 1 d. patvirtino dekretu Nr. 698.

Švenčionių herbo mėlyname lauke dvi vien virš kitos sidabrinės seliavos, plaukiančios į priešingas puses. Dvi žuvys atsirado Rusijos valdymo laikais, kai 1845 m. balandžio 6 d. imperatorius Nikolajus I Švenčionių apskričiai patvirtino herbą. Perkirsto skydo viršutiniame raudoname lauke buvo pavaiz­duotas raitelis – tuomet Vilniaus gubernijos her­bas, apatiniame mėlyname lauke – dvi viena į kitą plaukiančios žuvys – seliavos. Raitelis pagal Rusi­jos heraldikos tradicijas turėjo rodyti Švenčionių administracinę priklausomybę, o dvi seliavos, kad Švenčionių apskrityje, kaip tvirtinama herbo aprašyme, jų buvo gausu. 1920 m., kai Lenkija perėmė Rytų Lietuvą, Švenčionys iki 1939 m. pri­klausė kitai valstybei. Tuomet miesto herbe pagrįs­tai atsisakyta raitelio, paliktos tik dvi žuvys, o kad geriau atrodytų, pavaizduotos skyde viena virš kitos. Iš naujo svarstant Švenčionių miesto herbą, Lietuvos heraldikos komisija taip pat nutarė palikti dvi žuvis, nes jos XIX a. atsirado turbūt ne be vietos žmonių iniciatyvos. Herbo etalono autorius – dailininkas Petras Savukynas. Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas herbą patvirtino 1992 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. I-2884.

Švenčionėlių herbą patvirtino Lietuvos Respublikos Prezidentas.

Šaltiniai: Wikipedia, rajonų savivaldybių tinklalapiai

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą