Sekėjai

2012 m. spalio 6 d., šeštadienis

55. Prie Baltijos jūros įsikūrusių valstybių heraldika

LIETUVOS RESPUBLIKA / VILNIAUS MIESTAS


Abiejose herbinio skydo pusėse po skydininką, virš skydo laikantys ąžuolo lapų vainiką perrištą Lietuvos vėliavos spalvų juostelėmis. Dešinysis skydininkas ranka laiko vienybės simbolį kirvį surištą virbais, kairysis svarstykles – teisingumo simbolį. Jam po kojomis – inkaras, simbolizuojantis viltį. Herbo papėdėje – juosta su devizu: UNITAS – JUSTITIA – SPES (liet. Vienybė – Teisingumas – Viltis), pasiskolinti iš skydininkų laikomų simbolių. Didysis Vilniaus herbas – dail. Arvydo Každailio sukurtas 1991 m. herbas.
Vilniaus miesto herbas – herbinio skydo raudonajame lauke vaizduojamas sidabrinis šv. Kristoforas, brendantis sidabrine upe. Upės šonuose auga po medį. Šv. Kristoforas abiem rankom laiko auksinį medį su dvigubu kryžiumi viršūnėje. Ant kairiojo peties sidabrinis kūdikėlis Jėzus su auksiniu valdžios simboliu ir nimbu ant galvos.

Vilniaus aukštutinės pilies vietoje jau I tūkstantmetyje pr. m. e buvo gyvenvietė. Tačiau tik 1323 m. Vilniaus vardas randamas istoriniuose šaltiniuose. Esama hipotezės, kad Vilnius jau XII a. viduryje galėjo turėti sostinės statusą, valdant Mindaugui. Žinoma, jog nuo XIV a. šias funkcijas miestas jau turėjo ir išsaugojo iki šių dienų. 1387 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila suteikė miestui Magdeburgo teises ir Vilniuje buvo įkurta pirmoji vakarietiško tipo savivalda. 1568 m. Žygimantas Augustas pirmą kartą paminėjo sostinės antspaudo simbolį. Viename laiške aptinkame, jog tuo metu antspaude naudotas Šv. Kristoforo atvaizdas. XV-XVI a. buvo vaizduojamas šventasis, brendantis vandeniu ir su kūdikėliu Jėzumi ant peties. Rankose laikė lazdą su dvigubu kryžiumi. Vėliau, XVI a. lazda buvo pakeista į išrautą medelį. Dvigubas kryžius rodė miesto teisių suteikėją. Sudėtingesnė Šv. Kristoforo simbolika. Anot Petro Skargos, Šv. Kristoforą reikėtų suprasti ne paraidžiui (lot. Christophorus – Kristų nešantis), bet kaip krikščionybės nešėją, platintoją. Šv. Kristoforas Vilniaus herbe išliko iki pat XIX a. pradžios. Po Žygimanto Augusto mirties Lietuvos-Lenkijos valstybę valdė kitataučiai, kurie miestų herbuose norėjo matyti asmeninius herbus. Jau 1792 m. Šv. Kristoforas vaizduotas su ietimi rankoje. Įdomu tai, jog sutinkama variantų ir su špaga ar kalaviju. 1794 m. pirmą kartą herbe atsiranda skydininkai – deivės (herbo skydą laikančios figūros iš šonų). Dešinioji figūra rankoje laikė surištą virbais kirvį (vienybės simbolis), kairioji figūra – svarstykles (teisingumas) ir po kojomis inkarą (viltis). (Plačiau: Didysis Vilniaus herbas). 1795 m. po trečiojo valstybės padalijimo Vilnius tapo Rusijos gubernija. Virš Šv. Kristoforo atsiranda dvigalvis erelis – Rusijos imperijos simbolis. Nuo 1845 m. imperatoriui Nikolajui I panaikinus herbą su Šv. Kristoforu, Vilniui suteikiamas naujas – raudoname lauke per žalią žemę šuoliuojantis sidabrinis raitelis (paimtas iš senosios Vilniaus vaivadijos heraldikos) su skyde įkomponuotu dvigalviu ereliu. Šis herbas išliko iki pat XX a. pradžios. 1920 m. Vilniaus kraštą okupavusi Lenkija sugrąžino miestui herbą su Šv. Kristoforo atvaizdu. Toks herbas išliko iki 1940 m. Po II pasaulinio karo Sovietinės okupacijos metu bandyta atkurti herbą, tačiau dėl religinio turinio toks herbas nebuvo patvirtintas. Dabartinis Vilniaus herbas buvo atkurtas po Sovietinės okupacijos ir patvirtintas Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1991 m. balandžio 17 d.

Šaltiniai: Wikipedia, rajonų savivaldybių tinklalapiai

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą