Sekėjai

2012 m. spalio 30 d., antradienis


Kol žemė pasipuošusi auksiniais lapais, kol saulė paliečia ją vienu kitu spinduliu... Ramybė. Tačiau labai greitai nuotaika krinta dėl pirmųjų darganų, su kuriomis vis garsiau aidi niūrių orų ir dar niūresnių žmonių nuotaikų pranašo žingsniai. Taip garsiai ir liūdnai švilpauja vėjas, o širdį drasko sielvartas. Gamta pasidaro tokia graudi, jog kažkoks keistas šaltis suvirpina kiekvieną mano kūno dalį. Pasidaro taip beprotiškai tylu. Tylos amžinatvė baugina. Prisimename, kad Kažkas išėjo. Ne šiandien... Vakar. Pernai. Užpernai... Prieš penkerius, dešimt... Trisdešimt arba penkiasdešimt metų. Kažkas išėjo ir prieš šimtą, ir prieš tūkstantį, ir dar daugiau metų. Kasdien Kažkas palieka šitą pasaulį, kiekvienas savaip, skirtingai, labai individualiai. Kasdien Kažkam dėl Kažkieno mirties pasrūva akys ašarom. Kasdien Kažkas užmerkia akis ir jau jų neatmerkia. Kažkieno širdis nustoja plakusi, ir taip jau lieka. Dabar Kažkas išeina... Išeisime ir mes, bet vis viliamės, jog dar ne šiandien. Mirtis yra mūsų kasdienybėje, tik jos nepastebime. Mirusieji yra mūsų širdyse, bet kasdieniame gyvenime paliekame juos atokiau. Per Vėlines junkimės su jais tyloje... kad ir kaip būtų sunku. Gūdus ir šaltas lapkritis _ mėnuo, kurį senovėje žmonės vadino vėlių mėnesiu. Senoliai mokėjo paaiškinti kiekvieno gamtos objekto paskirtį. Vėjas ne šiaip sau gaudžia ir ne šiaip sau siaučia _ jis padeda vėlėms judėti. Žvarbų rudenį jos sugrįžta į savo namus susišilti, susitikti su artimais žmonėmis. Ilgi vakarai ir ta jaudinanti tyla... kad vėlių šauksmas būtų išgirstas, o norai patenkinti, kad ir gyvieji, ir mirusieji galėtų ramiai gyventi viename laike, bet skirtingose erdvėse.

Onutė Zdanytė

1 komentaras:

  1. iškalbingi ir gražus nuotraukos. Jėgas, kad mąstymo ir meditacijos. sveikinimai

    wymowne i piękne fotografie. Zmuszają do refleksji i zadumy. Pozdrowienia

    AtsakytiPanaikinti