Sekėjai

2012 m. gruodžio 10 d., pirmadienis

Ten, kur sveikatos sėmėsi ir mūsų V. Kudirka


1877 m. tėvas išvežė Vincą į Seinų kunigų seminariją. Išleisti sūnų į kunigus buvo daugelio valstiečių svajonė: tai reiškė ne tik garbę šeimai ir giminei, bet ir siejosi su viltimi, ypač neturtingesniems, jog ateityje kunigas parems artimesnius giminaičius. Deja, Kudirka nejautė pašaukimo kunigystei, nors ir tarp seminarijos auklėtinių buvo išskirtinis jaunuolis - dailus, mėgstantis literatūrą, muziką, griežiantis smuiku, inteligentiškas. Seminarijos vadovybės nuomone, jis būtų tapęs kunigijos pažiba. Bet pats vėliau prisipažino draugams visą laiką norėjęs mesti seminariją, automatiškai atlikdavęs pareigas, jautęsis kaip kalėjime fizine ir dvasine prasme. Po vasaros atostogų tretiems mokslo metams į seminarija nebegrįžo. Pasakojama, jog seminarijos vadovybė nutvėrė Kudirkos ir panelės iš miestelio meilės laiškus, bet oficialiai jis buvo pašalintas „dėl pašaukimo stokos“. Mylimiausio vaiko neklusnumas įskaudino tėvą, smarkiai užgavo jo išdidumą, juolab, kad kaimyno sūnus pasirodė nuolankesnis ir sutiko toliau mokytis seminarijoje. Daugiau paramos iš namų Vincas negalėjo tikėtis. Vėliau skurdus ir asketiškas gyvenimas sukels plaučių džiovą. 1894 m. žiemą draugai gydytojai apžiūrėjo Kudirką ir patarė jam išvažiuoti į Pietus, kad nors kiek pristabdytų ligą.

1894 - 1895 m. žiemą Kudirka praleido Kryme. Taisė, rengė spaudai savo raštus, eilėraščius, dainas, natas, vertimus, ragino maskviškius studentus siųsti kuo daugiau medžiagos „Varpui“, baiminosi, kad laikraštis nesustotų („Rašykite, susimildami, rašykite!“). Caro žandarai ėmė akyliau persekioti lietuvius, ypač varpininkus, dėl to daugelis nutraukė su „Varpu“ ryšius.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą