Sekėjai

2012 m. rugsėjo 30 d., sekmadienis

11. Prie Baltijos jūros įsikūrusių valstybių heraldika

LIETUVOS RESPUBLIKA / JURBARKO RAJONAS


Jurbarko herbas – raudoname lauke trys sidabrinės heraldinės lelijos. 1611 m. Jurbarkui suteiktos Magdeburgo teisės ir herbas – trys lelijos raudoname skyde. XVIII a. patvirtinas 1792 m. 1993 m. lapkričio 24 d. dabartinį herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 176. Herbo etalono autorius – dailininkė Vaidilutė Grušeckaitė.

Raudonės herbas – skydo sidabriniame lauko viduryje aukštas raudonas bokštas su pilies sienos fragmentu skydo papėdėje. Viršutiniame lauko trečdalyje abipus bokšto – dvi mėlynos šešiakampės žvaigždės. 1998 m. rugsėjo 14 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 178. Herbo etalono autorius - dailininkas Raimondas Miknevičius.

Seredžiaus herbas – mėlyname lauke auksinis laivas su bure. 1999 m. spalio 22 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 651. Herbo etalono autorius - dailininkas Rolandas Rimkūnas.

Skirsnemunės herbas – skydo mėlyname lauke auksinis iš auksinės papėdės augantis atgal pasviręs lauro medelis sukryžiuotas su sidabriniu kalaviju smaigaliu aukštyn. Kalavijo efesas auksinis. Senąjį herbą 1792 m. gegužės 12 d. patvirtino Stanislovas Augustas. 2002 m. birželio 19 d. dabartinį herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 1812. Herbo etalono autorius – dailininkas Raimondas Miknevičius.

Veliuonos herbas – žydrame lauke plaukiantis auksinis karšis raudonais pelekais ir trimis aukštyn kyšančiais sidabriniais dantimis. LDK laikais herbą patvirtinto Steponas Batoras. 1992 m. spalio 7 d. LR AT dekretu patvirtintas dabartinis herbas.

Viešvilės herbas – sidabriniame lauke raudona fantastinė būtybė – žirgo ir žuvies junginys. Žuvis rodo Viešvilės geografinę padėtį prie vandens telkinių, jų faunos turtingumą, tenykščių žmonių verslus, susijusius su vandeniu. Pastarąjį simbolizuoja ir sidabrinis skydo laukas. Herbo etaloną sukūrė dailininkas Rolandas Rimkūnas. Jį Lietuvos heraldikos komisija aprobavo 2011 m. kovo 17 d., Komisijos posėdžio protokolas Nr. 6K–4 (420). 2011 m. kovo 29 d. herbas patvirtintas Lietuvos Respublikos Prezidentės dekretu Nr. 1K-646.

Šaltiniai: Wikipedia, rajonų savivaldybių tinklalapiai

10. Prie Baltijos jūros įsikūrusių valstybių heraldika

LIETUVOS RESPUBLIKA / JONIŠKIO RAJONAS


Joniškio herbas – raudoname lauke sidabrinis sparnus demonstruojantis šarvuotas arkangelas šv. Mykolas, stovintis ant žalio slibino, galva atsisukusio heraldinėn kairėn. Dešinė ranka su sidabriniu kalaviju auksiniu efesu pakelta, kairėje rankoje – apvalus sidabrinis skydas. Arkangelo veidas kūno spalvos, ilgi plaukai juodi. Istorinis herbas - Šv. Mykolas Arkangelas, nugalintis slibiną - Joniškiui buvo suteiktas 1616 m. liepos 4 d. Šis herbas buvo naudojamas iki XVIII a. pabaigos. 1970 metais buvo sukurtas naujas herbas. Jame vaizduojamas ištiesintas sidabrinis dalgis (valstietiškas kovos dalgis), nukreiptas į viršutinį užpakalinį kampą, ir dvi auksinės aštuonkampės žvaigždės. Dabartinis herbas patvirtintas 1991 m. balandžio 17 d.

Gaižaičių herbas yra Gaižaičių kaimo heraldinis atributas. Herbą 2008 m. lapkričio 17 d. dekretu Nr. 1K-1584 patvirtino Lietuvos Respublikos Prezidentas.

Kriukų herbas – raudoname skyde pavaizduotas auksinis kryžius – saulutė. Tai kalvystės simbolis, siejamas su Kriukais, kurių apylinkės nuo seno garsėjo kalvystės tradicijomis. Šią idėją herbe ir vėliavoje realizavo dailininkas Juozas Galkus. Kriukų herbas patvirtintas LR Prezidento 2005 m. liepos 13 d. dekretu Nr. 380.

Rudiškių herbas – Sidabriniame lauke vaizduojamas raudonas plūgas su išaugančiomis iš jo rankenų raudonomis apynių virkščiomis. Plūgas tai – žemdirbio taikaus darbo įrankis, naudojamas motinos – žemės arimui, būtinybės sunkiu darbu užsidirbti kasdienės duonos, vaisingumo emblema. Apyniai – vaisingumo, derlingos žemės, aludarystės simbolis. Vijokliniai augalai simbolių kalboje reiškia nemirtingumą, amžiną gyvenimą, o kadangi vijokliams būtina atrama – tai draugystės ir prieraišumo ženklas. Sidabrinė skydo spalva reiškia turtą, dorumą, skaistybę, nekaltybę. Raudona – drąsa, meilė, ugnies ir kraujo spalva. Kraštietis dailininkas Juozas Galkus parengė Rudiškių herbo etaloną. Jį heraldikos komisija aprobavo 2005 m. kovo 31 d. (komisijos posėdžio protokolas Nr. 320). Herbas patvirtintas Lietuvos Respublikos Prezidento 2005 m. gegužės 10 d. dekretu Nr. 297.

Satkūnų herbe – vaizduojami sidabriniai elnio ragai, kurių centre – auksinis dobilo lapas. Mėlyna skydo spalva heraldikoje reiškia ištikimybę, dieviškąją išmintį, pastovumą ir sąžiningumą. Ragai simbolizuoja gyvybę, o dobilas vienybę. Patvirtintas Lietuvos Respublikos Prezidento 2009 m. liepos 24 d. dekretu Nr. 1K-59. Herbo projektą parengė garsus dailininkas, Joniškio garbės pilietis Juozas Galkus.

Skaistgirio herbas – tamsiai žaliame fone išsidėsčiusios auksinės uosio šakelės, kurios simbolizuoja kadaise Skaistgirio teritorijoje buvusią neįžengiamą girią. Herbo autorius grafikas Juozas Galkus. Herbas patvirtintas 2005 m. gegužės 10 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 295 patvirtintas.

Žagarės herbas – raudoname herbinio skydo lauke du vertikalūs sidabriniai raktai, viršuje sujungti į dvigubą horizontalų kryžių. Raktų barzdelės figūrinės, jos yra kryžiaus formos išpjovos. Du raktai simbolizuoja iš dviejų miestelių susikūrusią Žagarę, pasienio miestą, per kurį atsiveria durys į Lietuvą. Raktai siejami ir su bažnyčios globėju šv. Petru. Herbui panaudotos senosios lietuviškos heraldikos spalvos: raudona – drąsa, narsa ir už Tėvynę pralietas kraujas, sidabrinė – nekaltumas, dora, sąžinė. Pasienio miestas Žagarė miesto teises gavo tik 1932 m. Pakartotinai miesto teisės patvirtintos 1950 m. Istorinio herbo neturėjo. Lietuvos heraldikos komisija nutarė panaudoti miesto herbe raktų, kaip pasienio miesto, simbolius. Žagarės herbas patvirtintas Lietuvos Prezidento 1998 m. balandžio 28 d. Dailininkas Juozas Galkus.

Šaltiniai: Wikipedia, rajonų savivaldybių tinklalapiai

9. Prie Baltijos jūros įsikūrusių valstybių heraldika

LIETUVOS RESPUBLIKA / JONAVOS RAJONAS


Jonavos herbas – mėlyname skydo lauke sidabrinė gulbė su raudonu snapu ir kojomis. Kulviečių herbas Gulbė, XVII a. 1750 m. Jonavai miestelio, turgaus ir mugių privilegijas suteikė Augustas III. Buvo pastatyta bažnyčia, tačiau tuomet miestelis į miestą neišaugo. Miesto teises Jonava gavo 1923 m. Nuo 1947 m. sparčiai pradėjo augti pastačius baldų kombinatą, vėliau 1962–1975 m. „Azoto“ gamyklą. Pirmasis herbas sukurtas 1970 m. Geltoname skyde mėlynas skydelis (skydo širdis), kuriame cheminė kolba iš kurios auga geltona javų varpa. Aplink skydo širdį įkomponuoti geltoname fone 8 balti skrituliai su koncentriniais žiedais, simbolizuojantys nupjauto medžio rieves. Herbas rodė žemdirbystei naudingą chemijos pramonę ir senas medžio apdirbimo tradicijas. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę ir atgijus miestų heraldikai nutarta atsisakyti senojo palikimo ir kurti herbą iš naujo. Pageidaujant Jonavos savivaldybei, kaip aliuzija į krašto žymaus raštijos pradininko Abraomo Kulviečio herbą, buvo pasirinkta miesto herbo simboliu gulbė. Kad herbas skirtųsi nuo bajoriškojo (raudoname skydo lauke sidabrinė gulbė profiliu), buvo nuspręsta pasirinkti mėlyną skydo lauką, bei pakeisti gulbės pozą. Dabar gulbė vaizduojama iš priekio beskleidžianti sparnus. (Heraldiškai tarsi apjungė heraldinės gulbės ir Romėniškojo erelio tradicijas). Sukurtą herbą (dail. R. Rimkūnas) Lietuvos Prezidentas patvirtino 1996 m. spalio 18 d.

Šveicarijos kaimo (Jonavos rajonas) heraldinis atributas. Svarstant galimus Šveicarijos herbo motyvus, bendruomenės atstovai į Lietuvos heraldikos komisijos posėdį atsivežę 1998 m. dailininko Jono Butkevičiaus sukurtą herbą, bet Lietuvos heraldikos komisija atkreipė dėmesį į tai, kad herbe vaizduotas šalmas yra kilmingųjų heraldikos atributas, nebūdingas miestų heraldikai, ir į tai, kad herbe negali būti tiek daug simbolių. Po Lietuvos heraldikos komisijos ir Šveicarijos atstovų diskusijų nuspręsta Šveicarijos herbo raudoname lauke panaudoti du ankstesniajame nepatvirtintame herbe įdėtus simbolius: sidabrinį kryžių, kuris yra aliuzija į Šveicarijos heraldiką ir kartu siejamas su Dumsių seniūnijos centro pavadinimu, bei iš jo galų išaugančius po tris ąžuolo lapus, simbolizuojančius garbę, tvirtybę ir ilgaamžiškumą. Šveicarijos herbo etaloną sukūrė dailininkas Rolandas Rimkūnas. Herbą 2011 m. spalio 10 d. dekretu 1K-836 patvirtino Lietuvos prezidentė.

Upninkų herbas – žaliame herbinio skydo lauke trys kairieji sidabriniai banguoti kaspinai. Simbolika: upė - laikas, praeitis ir nuolatinis atsinaujinimas. Žalia spalva - laisvė, grožis, džiaugsmas, sveikata ir viltis. Upninkai garsėja trimis upėmis - Nerimi, Šventąja ir Širvinta, kurios atspindėtos Upninkų herbe. Upninkai istorinio herbo neturėjo, nors rašytiniuose šaltiniuose minimi nuo XV a., kai dvaras priklausė didikams Astikams. Dabartinis Upninkų herbas patvirtintas Lietuvos Prezidento dekretu Nr. 1K-1347 2008 m. gegužės 19 d. Herbo etalono autorius - dailininkas Rolandas Rimkūnas.

Užusalių herbe – vaizduojamas nagus išskėtęs ir plėšriai dantis iššiepęs bebras. Bebro atvaizdas – pirmasis Lietuvos heraldikoje. Simbolis pasirinktas nes gyvenvietė yra prie vandens, kur gyveną nemažai bebrų. 2012 m. sausio 23 d., vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės herbo, kitų herbų ir herbinių ženklų įstatymo 10 straipsnio dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos heraldikos komisijos teikimą, Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė dekretu Nr. 1K-936 patvirtino Jonavos rajono savivaldybės Užusalių seniūnijos herbą. Herbo autorius - dailininkas Rolandas Rimkūnas.

Žeimių herbas – mėlyname skydo lauke ant žalios papėdės sidabrinė koplyčia auksiniais stogais ir kryžiumi, o šonuose dvi sidabrinės heraldinės lelijos. Toks herbas pasirinktas neatsitiktinai. Jis įprasmina šio krašto žmonių kovą už šalies laisvę. Žeimių dvaro savininkai Medekšos buvo aktyvūs nacionalinio pasipriešinimo dalyviai. Dvarininko sūnus Teodoras, mokęsis kadetų korpuse ir turėjęs leitenanto laipsnį, buvo rusų kareivių nukautas mūšyje netoli Višakio Rūdos. Jo tėvas sūnaus žūties atminimui pastatė vėlyvojo baroko stiliaus Žeimių koplyčią, kuri išlikusi iki šių dienų. Herbo etaloną sukūrė dailininkas Rolandas Rimkūnas. Herbas Lietuvos prezidento dekretu patvirtintas 2007 m. lapkričio 28 d.

Šaltiniai: Wikipedia, rajonų savivaldybių tinklalapiai

8. Prie Baltijos jūros įsikūrusių valstybių heraldika

LIETUVOS RESPUBLIKA / IGNALINOS RAJONAS


Ignalinos herbas – mėlyname skydo lauke trys sidabrinės vandens lelijos, kiekviena su keturiomis auksinėmis žiedadulkėmis. 1970 m. aprobuotas Ignalinos miesto herbas su trimis baltomis vandens lelijomis mėlyname fone. Sidabrinės lelijos mėlyname lauke simbolizuoją ežerų kraštą ir puikią gamtą. Herbas sukurtas 1970 m., autorė V. Grušeckaitė. Tais pačiais metais herbas panaikintas. Atkurtą herbą pagal 1970 m. piešinį Lietuvos Prezidentas patvirtino 1997 m. vasario 4 d.

Mielagėnų herbas – žaliame lauke įžambus auksinis Šv. Andriejaus kryžius. Miestelio planas radialinis su keturkampe aikšte centre. Aikštėje susikerta keli keliai. Mielagėnuose kryžiavosi ne tik keliai, bet ir įvairių valstybių politiniai interesai. Buvo laikai, kai čia valdžios keitėsi kas mėnesį. 1919-1920 m. čia šeimininkavo bolševikai, paskui lenkai, vėl bolševikai, vėl želigovskininkų armija. 1939 m. Mielagėnai buvo perduoti Baltarusijai, o 1940 m. grąžinti Lietuvai. Tokią geografinę ir politinę kryžkelę šis herbas ir simbolizuoja. Herbo lauko žalia spalva simbolizuoja laisvę, viltį, gamtos grožį, geltona – kilnumą, saulę – gerovės ir šviesos šaltinį. 2008 m. liepos 27 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtinto dekretu Nr. 1K-1465. Herbo etalono autorius – dailininkė Evelina Tamkvaitienė.

Šaltiniai: Wikipedia, rajonų savivaldybių tinklalapiai

7. Prie Baltijos jūros įsikūrusių valstybių heraldika

LIETUVOS RESPUBLIKA / ELEKTRĖNŲ SAVIVALDYBĖ


Beižionių herbas – Beižionių kaimo heraldinis simbolis. Žaliame skydo lauke sidabrinė priekin pasisukusi gervė, demonstruojanti nuleistus sparnus, auksiniais kojomis ir snapu, raudonu viršugalviu. Simbolika: Gervė – budrumo, ilgaamžiškumo, išminties, ištikimybės išraiška. Krikščionybėje dėl savo sugrįžimo į gimtąsias vietas – prisikėlimo simbolis. Žalia spalva - heraldikoje simbolizuoja laisvę, grožį, sveikatą ir viltį. Istorinio herbo Beižionys neturėjo. Heraldikos komisijoje svarstant naujo herbo idėjas kartu su seniūnijos atstovais buvo nuspręsta pavaizduoti gervę – retą Lietuvoje paukščių rūšį, įrašytą į Raudonąją knygą. Šis paukštis yra labai atsargus ir baikštus, gyvena pelkėse, miškų raistuose. Beižionių seniūnijoje jų sutinkama Taureikos, Liaukiškėse ir kitose vietovėse. Beižionių herbas patvirtintas 2006 m. lapkričio 17 d. LR prezidento dekretu Nr. 800. Etaloną sukūrė Rolandas Rimkūnas.

Elektrėnų herbas – mėlyname skydo lauke trys auksinės kairieji kaspinėliai su lūžiu centre (imituojančios žaibus). Abipus juostelių dvi auksinės aštuonkampės žvaigždės plonais juodais apvadėliais. Žaibai visais laikais buvo laikomi dievų įrankiu, galingiausi dievai jais svaidėsi dar nuo Antikos laikų. Herbe žaibai simbolizuoja energetikos galią. Dvi aštuonkampės žvaigždės simbolizuoja kaimus, buvusius miesto vietoje (apatinė žvaigždė), ir dabartinį miestą (viršutinė žvaigždė). Simbolių kalboje aštuonkampės žvaigždės reiškia kūrybą ir derlingumą. 1999 metų spalio mėnesį Lietuvos Heraldikos komisija jį patvirtino ir tų pačių metų lapkričio 10 d. jį patvirtino Prezidentas dekretu Nr. 662. Dailininkas Rolandas Rimkūnas.

Gilučių herbas – žaliame skydo lauke 12 auksinių gilių (išdėstymas eilėmis 2:3:2:3:2). Gilės – derlingumo, klestėjimo, dvasinės energijos ženklas. Antikos laikais prieš pranašaujant ateitį, kad ją geriau nuspėti, orakulas valgydavo giles. Žmonės jas nešiodavo ir kaip amuletą. Skaičius 12 – amžinojo ciklo simbolis, kalendorinius metus sudaro 12 mėnesių, žvaigždėto dangaus skliautas astrologijoje padalintas į 12 Zodiako ženklų. Graikų panteone buvo 12 dievų, Jėzus Kristus turėjo 12 mokinių – apaštalų ir t. t. Žalia spalva – laisvės, grožio, džiaugsmo, sveikatos ir vilties išraiška, tai ir augmenijos spalva. Gilučiai istorinio herbo niekada neturėjo. Heraldikos komisijoje svarstant naujo herbo idėjas buvo pritarta seniūnijos siūlymui, jog herbe būtų pavaizduotas simbolis, susijęs su skaičiumi dvylika (žinomas pirmasis įsikūrusio kaimo sodybų skaičius) ir ąžuolo, kaip tvirtumo, jėgos ir nepriklausomybės įvaizdžio motyvas. Ąžuolas su gilėmis – brandos išraiška. Todėl herbe nuspręsta pavaizduoti 12 gilių, kaip jaunos, besivystančios seniūnijos įvaizdį. Gilučių herbas patvirtintas 2006 m. rugpjūčio 1 d. LR prezidento dekretu Nr. 696. Herbo etalono autorius – dailininkas Rolandas Rimkūnas.

Kazokiškių herbas – skydo lauke virš sidabrinio pusmėnulio skydo papėdėje Švč. Mergelė Marija su kūdikėliu, puslankiu apsupta dvylikos auksinių penkiakampių žvaigždžių. Heraldikoje mėlyna spalva reiškia ištikimybę, dieviškąją išmintį, pastovumą ir sąžiningumą. Istorinio herbo Kazokiškės neturėjo. Dabartinio etalono autorius – Rolandas Rimkūnas. Herbas patvirtintas 2005 m. gruodžio 29 d. Prezidento dekretu Nr. 484.

Kietaviškių herbas – mėlyname lauke auksinis skrendantis ir žiūrintis atgal erelis, naguose laikantis auksinę žuvį. 2002 m. gegužės 9 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 1761. Herbo etalono aMėlynameutorius - dailininkas Rolandas Rimkūnas.

Pastrėvio herbas – sidabriniame skydo lauke žalias vandens malūno ratas su auksine ašimi, skydo galva mėlyna, atskirta debesiška linija. Heraldikos komisijoje kartu su seniūnijos atstovais svarstant naujo herbo idėjas buvo nuspręsta naujajame Pastrėvio herbe pavaizduoti vandens malūno ratą, kuris simbolizuotų nuo seno kaime buvusį malūną, elektros energijos gamybą, seniūnijoje esančius vandens telkinius. Viduramžių mene dažnai vaizduojamas „gyvenimo ratas“, kuris gali žmogų iškelti ir nusmukdyti, arba „laimės ratas“, niekada nesustojantis ir permainingas. Kasdienėje kalboje dažnai vartojame posakius „ratas pasisuks“ (pasikeis likimas) arba „sustabdyti istorijos ratą“. Daugelyje pasaulio kultūrų ratas yra tobulumo, saulės simbolis. Ir Lietuvoje birželio pabaigoje per Rasos šventę nuo aukštumėlių paleidžiami degantys ratai, kad nusileidusi saulė ir vėl pakiltų kitą dieną. Malūnas nuo viduramžių buvo žmogaus gyvybinės veiklos, kaimų bendruomenių bei kaimynų susitikimų vieta. Skandinavų mitologijoje malūnas – derlingumo, gausos simbolis. Sidabrinė skydo spalva heraldikoje reiškia turtą, dorą, skaistumą ir nekaltybę, siejama su vandeniu – vienu iš visatos elementų. Žalia spalva – laisvės, grožio, džiaugsmo, sveikatos ir vilties įsikūnijimas, augmenijos spalva. Pastrėvio herbas patvirtintas 2006 m. liepos 19 d. LR prezidento dekretu Nr. 685

Semeliškių herbas – skydas nuskeltas iš kairės lėkštos S raidės linija. Žaliame priekiniame lauke auksinis varpas. Galinis laukas sidabrinis, damaskuotas rombišką tinklelį sudarančiomis juodomis linijomis, langelių centruose – lygiakraščiai kryželiai. Simbolika Žalia spalva – laisvė, grožis, džiaugsmas, viltis ir sveikata. Sidabrinė spalva – dorumas, skaistumas, nekaltybė ir sveikata. Varpas – ryšio tarp dangaus ir žemės simbolis. Varpo skambesys dažnai perspėja apie besiartinančius pavojus, praneša geras žinias. S pavidalo skėlimo vingis – simbolizuoja miestelio pirmąją miestelio pavadinimo raidę "S" ir upės Strėvos vingį. Sidabrinė skydo dalis papuošta gotikiniu ornamentu, nes ir varpas yra lietas gotikos epochoje. Heraldikos komisija Semeliškių herbą aprobavo 2002 birželio 27 d. Herbas patvirtintas 2002 m. rugsėjo 22 d. LR prezidento dekretu Nr. 1849.

Vievio herbas – mėlyname lauke auksinės spausdinimo staklės (presas). Presas pasirinktas norint pagerbti pirmuosius krašto spaustuvininkus. 1999 m. gegužės 20 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 456. Herbo etalono autorius – dailininkas Arvydas Každailis.

Šaltiniai: Wikipedia, rajonų savivaldybių tinklalapiai

2012 m. rugsėjo 29 d., šeštadienis

6. Prie Baltijos jūros įsikūrusių valstybių heraldika

LIETUVOS RESPUBLIKA / DRUSKININKŲ SAVIVALDYBĖ


Druskininkų herbas – mėlyname skydo lauke trys stilizuotos sidabrinės pušys su trimis auksinėmis karūnomis virš jų. Vienam iš svarbiausių Lietuvos kurortų miesto teisės buvo suteiktos 1953 m. Anksčiau neturėjusiam herbo miestui, šis buvo sukurtas 1969 m. Atsižvelgus į aplink miestą supusius miškus, šalia tekantį Nemuną ir tai, jog jame XX a. gyveno ir kūrė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Remiantis jo tapyba, herbe vaizduojamos trys karūnuotos pušys. 1970 m. herbas panaikintas. 1968 m. buvo sukurtas ir patvirtintas Druskininkų miesto herbas (dailininkas Arūnas Tarabilda). 1994 m. balandžio 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Brazauskas patvirtino naujausią Druskininkų miesto herbą pagal dailininko Agniaus Tarabildos projektą.

Leipalingio herbas – auksiniame lauke iš žalios skydo papėdės auganti žalia liepa. 2003 m. liepos 10 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 156. Herbo etalono autorius - dailininkas Rolandas Rimkūnas.

Šaltiniai: Wikipedia, rajonų savivaldybių tinklalapiai
5. Prie Baltijos jūros įsikūrusių valstybių heraldika

LIETUVOS RESPUBLIKA / BIRŽŲ RAJONAS

Biržų herbas - vienas iš Biržų rajono savivaldybės ir Biržų miesto heraldikos atributų. Herbo auksiniame lauke ant rudo koto plevėsuojanti sidabrinė vėliava su juodu ereliu. Paukščio kojos ir snapas auksiniai, nagai - sidabriniai. Skydą juosia žalias laurų vainikas. Herbo simboliai pabrėžia Biržų-Dubingių atšakos Radvilų karinę šlovę, kunigaikščių kilmę, miesto priklausomybė Radviloms. Biržų herbas unikalus yra tuo, kad geltoną skydą, kuriame pavaizduota plevėsuojanti balta vėliava su juodu Romos imperijos ereliu ir antikinis laurų vainikas. Tokį vainiką, pabrėžiantį Biržų kunigaikštystės reikšmę ir aukštinantį jos savininkų karinę šlovę bei kunigaikštišką kilmę, visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje turėjo tik Biržų herbas. Herbas patvirtintas 1996 m. lapkričio 6 d. Prezidento dekretu Nr. 1443.

Kirkilų herbe pavaizduotas eržilas – kaimas buvo pavadintas čia žemes įsigijusių Kirkilų vardu. Pavardės kilmę kalbininkas Jonas Jablonskis aiškino taip: pirmoji – tai, kas kirkia, rėkia, pavyzdžiui, vaikas, kuris rėkia, kirkia, bus kirkilas; antroji, labai retai naudojama reikšmė, – eržilas. Pastaroji reikšmė nulėmė pagrindinį herbo elementą. 2010 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė dekretu Nr. 1K-570 patvirtino Kirkilų herbą. Tai vienas iš labai retų atvejų Lietuvoje, kai herbas suteikiamas gyvenvietei, neturinčiai nei miesto, nei miestelio ar seniūnijos centro teisių.

Nemunėlio Radviliškio herbas - 2006 m. liepos 10 d. prezidento dekretu patvirtintas oficialus Nemunėlio Radviliškio simbolis. Raudoname lauke du sukryžiuoti auksiniai patrankų vamzdžiai žiotimis į viršų, virš jų - sidabrinė aštuoniakampė žvaigždė (kas antras spindulys trumpesnis). Ant patrankų - juodi Radvilų ereliai. Herbo etalono kūrėjas - Arvydas Každailis.

Vabalninko herbas – pagrindinis Vabalninko miesto heraldinis atributas. 1792 m. balandžio 26 d. Ldk Stanislovas Augustas Poniatovskis Vabalninkui pakartotinai suteikė miesto teises ir patvirtino herbą. 1997 m. kovo 8 d. Prezidento dekretu Nr. 1234 patvirtintas naujasis Vabalninko herbas.

Šaltiniai: Wikipedia, rajonų savivaldybių tinklalapiai


4. Prie Baltijos jūros įsikūrusių valstybių heraldika

LIETUVOS RESPUBLIKA / BIRŠTONO SAVIVALDYBĖ

Birštono herbas – vienas iš Birštono savivaldybės ir Birštono miesto heraldikos atributų. Skydo mėlyname lauke pavaizduota fantastinė šokanti auksinė su sidabriniais dantimis žuvis, kuriai iš viršugalvio (lyg banginiui) trykšta sidabrinė vandens čiurkšlė. Iki Kauno HE pastatymo 1959 m. nedidelė banginuko skulptūra, iš kurios burnos tekėjo mineralinis vanduo, žymėjo šaltinio „Vytautas“ versmę. Tačiau pakilus Nemuno vandens lygiui, kurorto simboliu tapusi skulptūra atsidūrė po vandeniu. Legendinis banginis atgimė kurorto herbe. Fantastinė žuvis, iš kurios nugaros trykšta vanduo – tarsi banginis, ant kurio laikosi kurorto praeitis ir ateitis. 1995 m. rugpjūčio 21 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 694. Herbo etalono autorius – dailininkas Arvydas Každailis.

Šaltiniai: Wikipedia, rajonų savivaldybių tinklalapiai

3. Prie Baltijos jūros įsikūrusių valstybių heraldika

LIETUVOS RESPUBLIKA / ANYKŠČIŲ RAJONAS


Andrioniškio herbe pavaizduotas šv. Andriejaus kryžius, o mėlyname fone – išminties simbolis – sidabrinė pelėda su auksiniais nagais ir snapu. Dailininkas Arvydas Každailis, jį patvirtino prezidentė Dalia Grybauskaitė 2011 m. balandžio 19 d.

Anykščių herbas – sidabriniame lauke, pakelto, banguotais kraštais mėlyno pleišto viduryje vaizduojamas ant rudo arkinio tilto fragmento, kylančio iš mėlynos skydo papėdės, stovintis šv. Jonas Nepomukas su juoda sutana, biretu ir batais, sidabriniu veidu, rankomis, kamža ir rudu apsiaustu. Dešinėje rankoje pakėlęs jis laiko juodą kryžių, ant kurio yra sidabrinis nukryžiuotasis, o kairėje – žalią palmės šakelę. Aplink galvą 5 sidabrinės žvaigždutės. Skydo šonuose dvi, apačioje raudonu kaspinu surištos, rudos šakelės su žaliais lapais ir raudonais vaisiais. 1792 m. sausio 17 d. Lietuvos ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas suteikė Anykščiams miesto teises (1795 m. jos buvo panaikintos) ir herbą. Herbe pavaizduotas savivaldos išvakarėse Anykščiuose pastatytas tiltas, papuoštas tiltų globėjo ir sergėtojo nuo vandens nelaimių Šv. Jono Nepomuko statula. 1970 m. bandyta atkurti Anykščių herbą, šventojo figūrą pakeičiant mergina, laikančia dešinėje rankoje leliją, kairėje – atverstą knygą (autorius – dailininkas Vytautas Kalinauskas). 1992 m. lapkričio 4 d. herbą Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas patvirtino nutarimu Nr. I-3024. Herbo etalono autorius - dailininkė Laima Ramonienė.

Debeikių herbas – mėlyname skydo lauke pavaizduotas šokantis sidabrinis žirgas su auksinėmis kamanomis. Istorinio herbo Debeikiai neturėjo. Miestelio ir apylinkių žmonės tarpukariu garsėjo auginamais žirgais, todėl žirgas yra ir miestelio herbe. Dailininkas Raimondas Miknevičius. Pakoreguotą projektą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino 2002 m. rugpjūčio 21 d. (VŽ, 2002, Nr. 83-3555)

Kavarsko herbas – mėlyname lauke į žalią papėdę įsmeigtas auksinis kalavijas, iš papėdės abipus kalavijo lankais trykšta sidabrinės čiurkšlės, virstančios sidabriniais lašais.Prezidento dekretu herbas patvirtintas 2005 m. sausio 6 d. Autorius Rolandas Rimkūnas.

Skiemonių herbo etaloną sukūrė dailininkas Rimantas Tumasonis. Jame vaizduojamas auksinis banguotas stulpas žaliame fone, kuris simbolizuoja vingiuotus Skiemonių kelius ir primena raidę S. Herbą 2011 m. gegužės 17 d. patvirtinto Lietuvos Respublikos Prezidentė dekretu Nr. 1K-696.

Svėdasų herbas – dygliuota linija ties skydo galvos riba perkirstame skyde dvispalvis varpas: jo viršus mėlynoje skydo galvoje auksinis, apačia sidabriniame lauke – mėlyna. 2002 m. gruodžio 19 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 1997. Dailininkas Rolandas Rimkūnas.

Traupio herbas – skydo sidabriniame lauke žalias šerinės kalnarūtės keras. Šis į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytas nykstantis augalas, vienas iš rečiausių Lietuvoje sporinių induočių, jau daug metų želia ant senosios akmeninės Traupio kapinių tvoros, o Lietuvoje tokių vietų – tik kelios. Šerinę kalnarūtę Traupyje prieš keliolika metų pamatė ir pirmą kartą ją atpažino tuo metu mokyklos direktoriumi dirbęs gamtininkas, dabar Anykščių meras Sigutis Obelevičius. Tik kalnuose sutinkamą augalą, jo nuomone, į Traupį atpūtė vėjas, toli nešiojantis jo sporas iš artimiausių nuo Lietuvos Skandinavijos ar Tatrų kalnų. 2008 m. rugpjūčio 25 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 1K-1484. Herbo etalono autorius – dailininkas Rolandas Rimkūnas.

Troškūnų herbas - skydo auksiniame lauke juodas šėlstantis šernas su sidabrinėmis iltimi ir akimi. 2003 m. birželio 2 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 98. Herbo etalono autorius – dailininkas Rolandas Rimkūnas.

Viešintų herbas – Viešintų miestelio heraldinis atributas. Patvirtintas 2006 m. lapkričio 30 d.

Šaltiniai: Wikipedia, rajonų savivaldybių tinklalapiai

2012 m. rugsėjo 28 d., penktadienis

2. Prie Baltijos jūros įsikūrusių valstybių heraldika

LIETUVOS RESPUBLIKA / ALYTAUS RAJONAS


Alytaus herbas – raudoname skydo lauke sidabrinė penkialapė heraldinė rožė (erškėtis) su auksiniu viduriu ir žaliais dygliais. Alytui Magdeburgo teises ir herbą suteikė Steponas Batoras 1581 m. birželio 15 d. (rosa alba in campo rubeo – „balta rožė raudoname lauke“). Rožė vienas iš labiausiai paplitusių simbolių Europoje. Gali būti, kad ji pasirinkta pagal Orlovskių giminės (bajorai, gyvenę Alytaus apylinkėse) herbą. Alytaus dabartinį herbą patvirtino Lietuvos Respublikos Prezidentas 1995 m. gruodžio 11 d.

Alytaus rajono savivaldybės herbas – herbo auksiniame lauke žalioje skydo papėdėje išaugusios trys žalios lelijos su raudonais žiedais.

Daugų herbo simbolika greičiausiai susijusi su XVIII a. pabaigos politiniais įvykiais. Šarvuotas karys su alebarda, skydu ir kalaviju turėjo saugoti Daugų miestą ir visą kraštą nuo gresiančio pavojaus, ginti miestiečių teises. Manoma, jog kario idėja pasiskolinta iš senosios Trakų kunigaikštystės heraldikos. Daugų herbas patvirtintas Lietuvos Prezidento 1998 m. rugpjūčio 4 d. Dailininkas Rolandas Rimkūnas.

Simno herbas - herbo sidabriniame lauke šv. Povilo, vilkinčio sidabriniais marškiniais ir raudonu apsiaustu, atvaizdas. Dešine ranka jis remiasi į nuleistą sidabrinį kalaviją su auksiniu efesu, kairėje laiko auksinę Evangelijų knygą. Kūnas natūralios spalvos, barzda ir plaukai sidabriniai, nimbas ir sandalai auksiniai. 1999 m. birželio 29 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 498. Herbo etalono autorius - dailininkas Arvydas Každailis.

Butrimonių herbas – žaliame herbinio skydo lauke stilizuota trijų auksinių kelių sankryža su trikampe juodai damaskuota auksine aikšte. Pirmą kartą gyvenvietė minima 1699 m. Netrukus susiformavo miestelis, kuris buvo prie svarbaus prekybinio kelio, ėjusio iš Vilniaus į Prūsiją. Bėgant laikui, iš kelių, vedančių į Vilnių, Alytų ir Punią sankryžoje, susiformavo vienintelė Lietuvoje trikampė miestelio aikštė. Miestelis kelis kartus niokotas karų ir gaisrų, tačiau centrinės miesto dalies planas nepakito iki šių dienų. Jis paskelbtas Lietuvos urbanistikos paminklu. Istorinio herbo miestelis neturėjo, tad svarstant naujo herbo idėjas, nutarta herbe atvaizduoti miestelio aikštę. Ji rodo unikalų urbanistikos paminklą, bei miestelio atsiradimo aplinkybes. Butrimonių herbas patvirtintas Lietuvos Prezidento 2001 m. rugpjūčio 22 d. Dailininkas Arvydas Každailis.

Krokialaukio herbas – sidabriniame skydo lauke – žingsniuojantis žiūrintis atgal raudonas žirgas su raudonais apynasriu ir pavadžiu. Istorinio herbo Krokialaukis neturėjo. Svarstant herbo idėjas, seniūnijos atstovų siūlymu nutarta pavaizduoti žirgą. Dailininkas Rolandas Rimkūnas. Herbas Lietuvos prezidento dekretu patvirtintas 2007 m. liepos 11 d.

Nemunaičio herbas – herbo mėlyname lauke (papėdė žalia) vaizduojamas šv. Kazimieras, dešinėje rankoje laikantis auksinį kryžių, kairėje – žalią lelijos šakelę su trimis sidabriniais žiedais. Šventasis dėvi raudonus marškinius ir apsiaustą, papuoštą šermuonėlio kailiu, ant galvos – raudona su auksiniais lankais Lietuvos kunigaikščių karūna. Veidas ir rankos natūralios spalvos, plaukai juodi, apavas auksinis. Istorinis herbas patvirtintas dar 1792 m. kovo 19 d. Vėliau savivalda panaikinta. 1999 m. lapkričio 10 d. naująjį herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 661. Dailininkas Juozas Galkus.

Punios herbas – skydas perskeltas į du laukus. Priekiniame sidabriniame lauke vaizduojamas Šv. Stanislovas, prikeliantis iš rudo kapo rudaplaukį Piotroviną. Vyskupo kapa ir mitra raudonos, nimbas, pastoralo spiralė ir gumbas, kapos ir mitros kraštai auksiniai. Abiejų figūrų marškiniai, vyskupo apykaklė, pastoralo lazda sidabriniai. Kūnai natūralios spalvos. Užpakaliniame mėlyname lauke sidabrinė pasaga galais į viršų, iš jos kyla sidabrinė strėlė su raudona plunksna. Istorinis herbas patvirtintas 1791 m. Dabartinis herbas patvirtintas 1998 m. rugpjūčio 4 d. Prezidento dekretu.

Alovės herbas – siaura balta juostele perkirsto herbinio skydo mėlyname viršutiniame lauke auksinė Dievo apvaizdos akis, raudoname apatiniame - trys sidabriniai bezantai (monetos). Bendruomenės pageidavimu herbe nuspręsta įamžinti Dievo globos simbolį – dieviškąją akį, taip pat miestelio turtingumą bylojančius lobius. Alovė – viena seniausių gyvenviečių. Pilkapyje archeologai rado Vytauto laikais kaldintus denarus. 1955 m. moliniame inde buvo rastas lobis - X1V-XV a. sidabro lydiniai ir 56 Prahos valdovo Vaclovo IV (1378-1419) grašiai. Alovės apylinkės žmonės aktyviai dalyvavo nacionalinio išsivadavimo, o pokario metais – partizaniniame judėjime. Herbas patvirtintas Lietuvos Respublikos Prezidento 2008 m. birželio 28 d. dekretu Nr. 1K-1420. ailininkas Rolandas Rimkūnas.

Pivašiūnų herbas – mėlyname skydo lauke gulsčiame sidabriniame pusmėnulyje ragais į viršų auksinis Pivašiūnų Švč. Mergelė Marijos su kūdikėliu paveikslas, viršuje apsuptas 12 mažesnių auksinių ir 12 didesnių sidabrinių šešiakampių žvaigždžių, papėdėje – heraldinis juodas trikalnis. Heraldinis trikalnis – simbolizuoja bažnyčios, mokyklos ir piliakalnio kalnelius. Mėlyna spalva – simbolizuoja dangų, dvasios ramybę. Patvirtintas 2006 m. gegužės 24 dieną Prezidento dekretu Nr. 633. Parenkant herbo elementus, buvo tariamasi su miestelio gyventojais. Dailininkas Arvydas Každailis.

Miroslavo herbas – herbo mėlyname lauke sidabrinė kylanti koplyčia su auksiniu kryžiumi ir varpu. 2004 m. vasario 4 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 363. Dailininkas Rolandas Rimkūnas.

Šaltiniai: Wikipedia, rajonų savivaldybių tinklalapiai

2012 m. rugsėjo 27 d., ketvirtadienis


1.Naujas projektas – prie Baltijos jūros įsikūrusių valstybių heraldika

Naujosios Akmenės savivaldybė

Akmenės herbas – sidabriniame skydo lauke ant žalios trigubrės kalvos skydo papėdėje kylanti rausvai-ruda strėlė sidabriniu antgaliu, mėlynomis plunksnomis su devizu Pro Libertate (Už laisvę). Akmenei laisvojo miesto statusas ir herbas buvo suteiktas dar 1792 m. birželio 13 d. Lietuvos ir Lenkijos valdovo Stanislovo Augusto. Dabartinį herbą patvirtino Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1992 m. rugsėjo 12 d.

Naujosios Akmenės herbas – skydo juodame lauke raudonas ratas su auksiniais ugnies liežuviais, sidabrinėje skydo galvoje - du raudoni sukryžiuoti kirtikliai, galvos viršuje, smaigaliai nukreipti žemyn. Tai simbolizuoja iš gelmėse slūgsančių klinčių išgaunamą cementą. 1998 m. balandžio 17 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 46. Herbo etalono autorius - dailininkas Arvydas Každailis.

Kruopių herbas - vienas iš Kruopių miestelio (Akmenės raj.) heraldikos atributų. Herbo auksiniame lauke ant rudos šakos tupintis juodas tetervinas su raudonu antakiu ir sidabriniais uodegos plunksnų galais. 1999 m. rugsėjo 28 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 600. Herbo etalono autorius - dailininkas Rolandas Rimkūnas.

Papilės herbas – piliakalnį imituojanti vingiuota linija skydą dalija į du laukus. Sidabrinėje galvoje - mėlyna aštuoniakampė žvaigždė, žalio lauko papėdėje – trys auksiniai statiniai. 1999 m. gegužės 7 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 431. Herbo etalono autorius - dailininkas Saulius Bajorinas.

Ventos herbas - herbo mėlyname lauke susiaurinta, apversta ir šiek tiek įgaubta sidabrinė gegnė bei trys auksinės liepsnelės, viena viršuje ir dvi apačioje. 1999 m. rugpjūčio 9 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 555. Herbo etalono autorius - dailininkas Raimondas Miknevičius.

Šaltiniai: Wikipedia, rajonų savivaldybių tinklalapiai

Trakų kraštas – svarbi Lietuvos įvaizdžio dalis. Lietuvos gyventojų sąmonėje Trakų kaip kultūrinės istorinės vietovės įvaizdis stipresnis negu kitų Lietuvos rajonų. Trakų miestas, jo centrinė dalis – senamiestis – skiriasi nuo kitų Lietuvos miestų ir miestelių savo unikalia gamtine geografine padėtimi. Tai – miestas tarp ežerų. Trakai įsikūrę netoli Lietuvos sostinės(šiaurinį miesto pakraštį skalauja Galvė, rytinį – Lukos, arba Bernardinų ežeras, pietinį – Gilužis, vakarinį – Totoriškių ežeras). Trakų senamiestis yra vienas iš 5 valstybės saugomų senamiesčių. Lietuvos žmonės atvyksta į Trakų kraštą praleisti laisvalaikio, pailsėti savaitgaliais, susipažinti su istoriniu kultūriniu paveldu, atsiveža svečių. Čia neretai atvyksta ir oficialių užsienio šalių delegacijų bei kitų valstybių vadovų. Trakų senamiestis ir Salos pilis yra tarp 10 ties patraukliausių ir gausiausiai turistų lankomų Lietuvoje objektų. Čia apsilanko apie 80 proc. visų į Lietuvą atvykstančių turistų. Mieste sudarytos visos sąlygos kokybiškam poilsiui. Visų paslaugų kompleksą – nuo viešbučio, konferencijų salių iki vandens pramogų, sveikatinimo procedūrų – siūlo verslo, laisvalaikio SPA centrai. Puikios sąlygos poilsiui ir verslo renginiams gamtos apsuptyje įsikūrusiuose kaimo turizmo sodybose. Plečiasi kultūrinio ir aktyvaus poilsio turizmo industrija, kuri neagresyvi gamtai, o atvirkščiai, įkūnija darnumo, subalansuotos plėtros idėją. Čia driekiasi dviračių takai į Užutrakio dvaro sodybą ir Vytauto Didžiojo gimtinę – Senuosius Trakus, keturi dviračių maršrutai Aukštadvario regioniniame parke. Per Trakus eina Piligrimų kelias, Keturių sostinių maršrutas.

2012 m. rugsėjo 24 d., pirmadienis


Beržas, Plungė.

... Prie kraujo paguldyk ją - veidu į meilę - viešpatie, į mirtį! Tenai visa ta begalybė. ir niekas jos geriau nemato už tavo sielą.

Justinas Marcinkevičius
Neries regioninio parko lankytojams siūlome aplankyti tik 10 km nuo Vilniaus nutolusį Naujosios Rėvos piliakalnį. Pakeliui galėsite aplankyti Šilėnų kaimą, jame esančią medinę Švč. Mergelės Marijos bažnyčią, gydomosiomis galiomis garsėjančius Šilėnų šaltinius, iš apžvalgos bokšto pasigėrėti Sviliškių kraštovaizdžio draustinio panorama.
ŠILĖNŲ KAIMAS

Šilėnai istorijos šaltiniuose minimi nuo 1500 m. Įdomi šio kaimo gatvinė struktūra ir senųjų sodybų architektūra. Šilėnų kaimas – vienintelis parko teritorijoje esantis etnokultūrinis draustinis.

ŠILĖNŲ ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS BAŽNYČIA

Yra išlikę pasakojimų, kad Šilėnų piemenys, ganydami gyvulius, radę ant karklo pakibusį Nerimi atplaukusį Švč. Trejybės paveikslą. ŠILĖNŲ KAIMASą. Žmonės paveikslą išvežę į Sudervės bažnyčią, bet jis vis sugrįždavęs. Žmonės tai palaikę Dievo ženklu ir nutarę pastatyti Šilėnuose bažnyčią. 1725 m. pastatyta medinė Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, vėliau keletą kartų atnaujinta,  išliko iki mūsų dienų. Bažnyčioje yra keletas vertingų paveikslų. Seniausias – jau minėtas Švč. Trejybės paveikslas, nutapytas XVI–XVIII a.

ŠILĖNŲ MITOLOGINIS ŠALTINIS

Senieji Vilniaus apylinkių gyventojai gerbė šaltinius, tekančius iš vakarų saulės link (rytų ar pietų kryptimi). Kaip saulėlydis rodo kelią iš gyvenimo į mirtį, taip saulėtekis simbolizuoja atgimimą, kurio išraiška ir yra į rytus tekantys vandenys. Tokį vandenį žmonės naudojo gydymui ir užkalbėjimui. Nuo seno žmonės pasakoja legendas ir padavimus apie stebuklingą gydomąjį Šilėnų šaltinio vandenį – jis esą gydo žaizdas, išnirimus, skaudančius dantis. Vandenį iš šaltinio imdavo, juo prausdavosi ir tikėjo, kad jis gydo, ne tik kaimo gyventojai, bet ir į Šilėnų atlaidus atkeliavę maldininkai. Pasakojama, kad kartą atėjusi mergina skaudančiomis kojomis. Ji keliais šliaužusi aplink šaltinį, rinkusi akmenėlius ir šioje vietoje pagijusi. Vietos gyventojai šiuo vandeniu eidavę praustis Didžiojo Ketvirtadienio rytmetį, saulei netekėjus, neatsigręždami ir tylėdami.  Šilėnų šaltinio vanduo yra labai skaidrus ir švarus. 2007 m. tyrimų rezultatai rodo, kad šaltinio vandens kokybė yra žymiai aukštesnė už geriamajam vandeniui taikomas normas.

SVILIŠKIŲ KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIO REGYKLA

0,5 km nuo Šilėnų kaimo, prie kelio, vedančio link Naujosios Rėvos piliakalnio, įrengtas apžvalgos bokštas. Nuo jo atsiveria puiki Neries slėnio panorama. Galima pamatyti kitame Neries krante stūksančią Rykantų bažnyčią bei Stirnių piliakalnį.
NAUJOSIOS RĖVOS PILIAKALNIS

Naujosios Rėvos piliakalnyje žmonės, siekdami apsiginti nuo priešų,  apsigyveno II tūkstantmečio pradžioje. Piliakalnis įrengtas aukštame Neries pakrantės iškyšulyje. Iš pietų jį juosia Neris, o iš rytų ir vakarų – dvi šaltiniuotos daubos. Išlikusi piliakalnio aikštelė nuo greta esančių aukštumų atskirta 6 m gylio grioviu ir kūgio formos pylimu. Nusileidus nuo piliakalnio, terasoje prie Neries, archeologai yra aptikę senovės gyvenvietės liekanų.     Aplinkiniai žmonės pasakoja, kad šiame kalne yra nuskendusi bažnyčia. Žmonės esą rasdavo ant kalno šlaitų ratu išmintus takus ir matydavo tais takais einančias procesijas, girdėdavo iš po žemių sklindantį varpų skambesį.     Nuo piliakalnio atsiveria nepakartojamas Sviliškių kraštovaizdžio draustinio vaizdas.

Tekstas iš tinklalapio  

2012 m. rugsėjo 22 d., šeštadienis



Šiandien kviečiu į Vilniaus Kalvarijas
XVII amžiuje įkurtos Vilniaus Kalvarijos nuo seno traukia gausius maldininkų būrius. Verkiuose, prie Vilniaus, nuspręsta įsteigti Kalvarijas dėkojant Viešpačiui už pergalę prieš rusų kariuomenę, sykiu šios Kalvarijos kurtos kaip žemiškosios Jeruzalės tikslus atspindys, arba Naujoji Jeruzalė, kurią lankantys piligrimai, negalintys nuvykti į Šventąją Žemę, tarsi keliautų Viešpaties pėdomis. Vilniaus Kalvarijų sumanytojas ir Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios fundatorius – Vilniaus vyskupas Jurgis Bialozoras. Statybomis, vykusiomis 1662–1669 m., toliau rūpinosi jo įpėdinis vyskupas Aleksandras Sapiega, prižiūrėti Verkių Kalvariją ir globoti piligrimus 1668 m. pavedęs Vilniaus Šventosios Dvasios konvento dominikonams. 1669 m. birželio 9 d., per Sekmines, iškilmingai pašventinta Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia. 1675 m. naujasis Vilniaus vyskupas Mikalojus Pacas Kalvarijas patikėjo iš Varšuvos atvykusiems dominikonams observantams. Tais pačiais metais kilo didelis gaisras, sunaikinęs medinę bažnyčią, vienuolyną, apskritai, visą Kalvarijų ansamblį. 1700 m. vienuolių rūpesčiu buvo atstatyta jau mūrinė bažnyčia. 1755 m. ansamblį vėl perėmė savo žinion Vilniaus Šventosios Dvasios konvento dominikonai. Jie ėmėsi perstatyti ir iš esmės atnaujinti bažnyčią, taip pat pastatė dvidešimt naujų mūrinių koplyčių. 1772 m., per Sekmines, bažnyčią pašventino Vilniaus vyskupas Tomas Zenkevičius. 1812 m. bažnyčią su vienuolynu užėmė prancūzų armija. Pastatuose kilęs gaisras smarkiai apnaikino ansamblį, pražuvo daug svarbių dokumentų, liudijusių šios vietos istoriją. Po Napoleono karų laikotarpio visos koplyčios buvo restauruotos, 1838 m. išleistas piligrimų labai pamėgtas „Vadovas po Vilniaus Kalvarijas“. 1850 m. caro valdžia uždarė Verkių dominikonų vienuolyną: vienuolius iškėlė į Trakų vienuolyną, o bažnyčia atiteko diecezinių dvasininkų globon. Nors vienuolynas buvo uždarytas, Kalvarijų lankymo tradicija nenutrūko, netgi priešingai – XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Vilniaus Kalvarijos itin traukė maldininkus. XVIII a. sukurtas bažnyčios, vienuolyno ir 35 Kančios kelio stočių ansamblis išliko nedaug pakitęs iki sovietmečio. 1962 m. sovietų valdžios nurodymu Kalvarijų koplyčios, išskyrus keturias, buvo išsprogdintos, o 1963 m. – galutinai nugriautos. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, koplyčias imtasi atstatyti. Maždaug per dvylika metų Vilniaus Kalvarijos buvo visiškai atkurtos ir per 2002 m. Sekmines vėl iškilmingai pašventintos.

Apžvalginis tekstas pasiskolintas iš Vilniaus Kalvarijos tinklalapio

2012 m. rugsėjo 21 d., penktadienis


Jeruzalė – Vilniaus miesto dalis, esanti į šiaurę nuo miesto centro. Gyvenamieji namai išsidėstę tarp Baltupių, Santariškių ir Verkių regioninio parko. Šalia yra Kalvarijų šv. Kryžiaus atradimo bažnyčia su Kalvarijų kryžiaus kelio kompleksu

2012 m. rugsėjo 19 d., trečiadienis