Sekėjai

2013 m. sausio 7 d., pirmadienis


Liaudies menininkai

Stanislovas Riauba (1904–1982) – vienas iškiliausių Žemaitijos krašto XX a. antros pusės dievdirbių, daugelio ir filosofu vadintas.

Plačiau...

Renata Ščerbavičiūtė: Liaudies meistro kūryba temų ir siužetų atžvilgiu labai įvairi. Be tradicinių šventųjų statulėlių didelę jo skulptūrėlių dalį sudaro folklorinio pobūdžio darbai: iš pasakų, legendų atėję velniai, raganos, sparnuoti slibinai, karalaitės. S. Riauba taip pat drožė fantastinius, jo vaizduotėje gimusius darbelius bei įmantrius namų apyvokos reikmenis. Dažnai motyvą padiktuodavo pati gamta, artimųjų ar atsitiktinai sutiktų žmonių veido išraiška ar kuo nors išsiskiriantys, neįprasti, netipiški bruožai – kumpa tarsi paukščio snapas nosis, atvipusios lūpos, didelės, tarsi išsprogusios akys. Beveik visų S. Riaubos skulptūrėlių (išskyrus šventųjų atvaizdus) akcentas pastovus, tai – veidas, nesvarbu ar žmogaus, ar jo bruožais paženklinta gyvulio galva. Riaubiškasis veido tipažas – tai didelė kumpa nosis ir apskritos, su išplėstais vyzdžiais akys, vienose skulptūrėlėse piktos, pašaipios, kitose – liūdnos, susimąsčiusios. S. Riaubos šventųjų skulptūrėlės labai gražios, atliktos su didele meile, pagarba ir tikėjimu. Joms tiesioginės įtakos neabejotinai yra dariusi profesionalioji tapyba ir skulptūra, matyti pastangos nenutolti nuo pasirinkto pavyzdžio. Nors jose mažiau riaubiškos fantazijos, tačiau įdėta daug nuoširdaus darbo. Kruopščiai modeliuojamos kūno apimtys, minkštai krintančios drabužio klostės, veido bruožai, tiesiog preciziškai, tarsi grafikoje. Žvynuoti slibinai, drakonai su žmonių galvomis, įvairūs kiti padarai atėjo iš pasakų ir, persipynę su S. Riaubos fantazijų pasaulyje gimusiais vaizdais, įgijo keistą „nematytą” pavidalą. Kai kurie, ypač šaržuoti menininko personažai, kartais primena kurį nors gyvūną, o dažnam žvėriui ar gyvuliui suteikiama žmogaus bruožų. Antai iš pažiūros primityvi skulptūrėlė „Lapė” išrodo tarsi atėjusi iš vaikiškos pasakų knygelės, bet snukučio ir akių išraiška atspindi šio liaudies meistro pasaulėjautą, gilius pamatinius dalykus. S. Riauba kuria savo pasaulį, kuriame visa, kas gyva, yra viena, riba menkai juntama, todėl labai dažnai sutapatinama arba vienų būdingi bruožai suteikiami kitiems. Kai kurių S. Riaubos kūrinių prototipais laikytinos Užgavėnių kaukės, kalbančios apie seną, iš kartos į kartą pereinančią žemaitišką tradiciją. Šio pobūdžio frontalios skulptūrėlės paprastai netaisyklingų proporcijų – jų galvos dažnai didesnės už kūną, kaklai plonyčiai, galūnės smulkios. Glotnus, tik iš trijų pusių apdrožtas paviršius neslepia, bet dar labiau paryškina formų ir proporcijų deformaciją, kartu teikia grotesko bruožų. Iš S. Riaubos darbų išsiskiria išmoningai padarytos praktinės paskirties statulėlės – tuščiavidurės, su durelėmis. Skirtos ne vien akiai pamaloninti, bet ir kažką įdėti. Šios paskirties darbams priskirtini dailiai ir kruopščiai išdrožti paties meistro buities reikmenys: senio galvos pavidalo durų rankena, rankšluostinė, kur vietoje įprasto skydelio sugalvotas sparnuotas slibinas, pelėda, tarnaujanti kaip dėžutė, drakono galvą primenanti lazda. Daugelio S. Riaubos skulptūrėlių ir skulptūrinių kompozicijų temos ir plastikos požiūriu netradicinės, o sąlytį su senąja lietuvių liaudies skulptūra atspindi ne tiek liaudies meistrų kūrybai būdingas frontalumas, statiškumas, proporcijų netaisyklingumas, kiek polichromija. Kaip ir senieji Žemaitijos dievdirbiai, S. Riauba vartoja grynas, sodrias spalvas, puikiai jas derina. Pasitaiko ir viena spalva aliejiniais dažais nudažytų statulėlių, kurių tik nedidelės detalės paryškintos kita spalva. Polichromija neužgožia drožėjo rankos meistriškumo. Altorėlyje su angelu sargu matyti kruopšti angelo sparnų plunksnų faktūra, meistriškai išdrožtos drabužio klostės. Įdomus nišą su stogeliu primenantis altorėlio architektūrinis įrėminimas, išpuoštas stilizuotomis žvaigždutėmis, žvakelėmis, kryželiais, dekoratyviai nudažytas žalia, bronzine, balta, vyšnine spalvomis. S. Riauba į didžiulį lietuvių liaudies meistrų būrį šeštajame dešimtmetyje įvedė plateliškė mokytoja, liaudies menininkė S. Andriuškaitė. Pirmą kartą jo darbai visuomenei buvo parodyti 1959 m. Plateliuose, kur buvo surengta liaudies meistrų meno paroda. O į „plačiuosius vandenis” šį netikėtai atrastą, iš karto pripažintą liaudies talentą „išplukdė” A. Kancedikas. Atėjus pripažinimui, Godelių meitras buvo apdovanotas įvairiais garbės ženklais, pagyrimo raštais, jo darbai buvo eksponuojami daugiau kaip dvidešimtyje parodų, buvo surengtos net trys S. Riaubos personalinės parodos. Jo statulėlių turi įsigiję Vilniaus, Telšių, Plungės muziejai, privatūs asmenys. Daug S. Riaubos kūrinių išsibarstę po visą pasaulį, yra daug ir seniai pamirštų, užmestų, dulkančių kažkur palėpėse. Išraiškingos S. Riaubos skulptūrėlės žavi ir paperka savo nuoširdumu. Liaudies menininkas – ne profesionalas. Jo kūrybos neįmanoma patalpinti į griežtų reikalavimų rėmus arba kritikuoti. Čia nesvarbus proporcijų tikslumas, tobulas formos ir spalvų santykis. Čia svarbu Žemaitijos senosios liaudiškos skulptūros tradicijų perimamumas ir tąsa, darniai su gamta susigyvenusio kaimo žmogaus pasaulėjautos išraiška. Tai viena iš priežasčių, kodėl šiandien S. Riauba minimas greta žymiausių lietuvių liaudies skulptorių, o Platelių bei Godelių gyventojai jį švelniai Riaubeliu vadina. Beržoro kapinėse jo amžinojo poilsio vietą ženklina liaudies meistro V. Ulevičiaus sukurtas antkapinis paminklas, kuriame vietiniai atpažįsta mažąjį Riaubelį su savo slibinais, o nieko nežinančiam praeiviui daug ką paaiškina čia pat iškaltas poeto E. Mieželaičio posmas: Sėdi nedidelis kaukas Riauba, paskutinis Žemaičių stabmeldys, paskutinis žynys raganius ir paskutinis gal burtininkas, ant šventojo ąžuolo kelmo.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą